Dvi smiltys,
Du kartūs spygliuoti žodžiai.
O kalėsi meilė gležna.
Dvi rankos,
Kadais glėbę godžiai...
Dabar jau jose
Tuštuma.
Ir laikas.
Tie laikrodžio dūžiai,
Kurių suskaičiuot
Nėr jėgų.
Pro meilę gal
Reiktų praeiti.
Bet noris pralėkti
Paukščiu.
Dvi smiltys,
Dvi laukiančios akys.
Ir tvyranti sausio
Tamsa.
Man niekas lyg šiol
Nepasakė,kokia
Ta Vienatvės
Spalva...