Mano tėve, nerūstauk, kad upės subėga į jūrą,
O seni paskenduoliai išlieka įstrigę krantuos.
Kad nurimęs dangus savo atspindį jūroj apžiūri
Sopulingoj  aušroj užliūliuotas spalvų ramumos.
Tu paleiski upes - jos surado dainuojančią srovę
Ir nedidelėj valty nesutelpa žodžiai visi.-
Buvo laikas, kai užtvanką savo triukšmingai sugriovęs
Pasileidai į jūrą, bet ji buvo tau per gili.
Mano tėve, tie lietūs lašeliais pavasarius sėja -
Pasikalbinę vandenis, kad išsilietų šėlsmais..
Aš norėčiau iš upių sukurt neregėtą alėją -
Gal ir  jūra tava aplankyti alėjos  ateis