Vakar buvom palydėt saulėtekį,
Jis auksinis, iš korio pakilęs.
Bitės dūzgia tenais. Su peiliu
Aštrina savo geluonį.

Aš pavirsiu kamanės sparnu,
Nenutrauks jo vėjas ir minos.
Net bombonešių saulė raudona
Nepakils virš manųjų padangių.
Tik galbūt automatinis šūvis
Tratėdamas prasiskins kelią
Į mane.
Bet, mieloji, neverk.

Ir galbūt ta nenaudėlė kulka
Pasiims gyvenimą mano,
Bet ne mane - aš čia
Išsiskaidęs atomais
Vis dar būsiu
Ekosistemos dalis
(tik kita).
Tu žinok - ir tada dar neverk.

Ir galbūt manuosius atomus
Vėjas po mišką sklaidys.
Gal nutūpsiu prie musmirės durų,
Gal patapsiu Saturno dalim.
Bet žinok - dar tada aš gyvensiu,
Kaip seniai kažkada gyvenau...
Tik šiek tiek kitaip. Atomu
Skraidysiu šalia.
Bet tada dar neverk.

O jei niekas manęs nepašautų
Ir atomais šalia neskraidyčiau,
Tu žinok, kad galėsi paverkt -
Nes kamanė ne tau, ji nebus su tavim,
Juk kamanė - padangių karys...


Ačiū.