Kažkas suspaudė mano širdį
Kaip sniego gniūžtelę.
Ir pradėjo ji tirpti, mažėti,
Sunokusių vyšnių kraujo uogelėm
Pabiro į mano gyvenimo
Pievą gėlėtą.
Atskridę varnėnai
Jas renka ir lesa,
Vis renka ir lesa...
Jei visas susirinks,
Kaip aš gyvensiu
Be savo širdies?
Prašysiu varnėnų,
Kad paliktų nors vieną
Raudoną uogelę.
Aš ją pasodinsiu
Ir užsiauginsiu sau
Naują širdį -
Mažą vyšnelę...

Tai gražiai žydėsiu
Ir skaniai kvepėsiu.
Tai baltai pasensiu...
Kaip pasakoj -
Ilgai ir laimingai
Gyvensiu!