atsimeni,
tolumoje bolavo
vyšnios

jų saldūs
žiedlapiai varvėjo ant
kaktos

ir, rodės,
kiekviena mintis
pražysta

ir klausosi
tylėjimo
gamtos

vėl siestos vidury
užmigę krenta
vyšnios

ir kvepia praeitim
kurios
nebepažįstu