Į kelionę širdį išlydėsiu
Vakare, kai saulė užsimerks.
Duonos kasdieninės jai įdėsiu
Vakare, kai dangūs tyliai verks.

Ji išeis į kelią piligrimo
Per dienas, per rytmečio varsas.
Vakare, kai vėjas jau nurimo,
Bris širdis per geliančias rasas.

O kai rytas purpuru parėdys
Dangų, žemę, žolę ir medžius,
Švies gražiam sapne grįžimo pėdos,
Ir laukimo ašara nudžius.