Viešpatie, tu uždraudei
tart tavo vardą be reikalo –
pilna burna dabar plūduriuoju.

O norėtųsi rėkti:
iš laimės, iš skausmo –

tave priimu į savo kūną.

Nors gultas kietas po šonais,
vanduo laša iš rūdijančio čiaupo,
nėra kambario su langu į rytus.

Tiek to kambario…

Senelė sakydavo –
su mylimu žmogumi
nors ant grėblio koto
gyvenki.

Neįsivaizdavau,
kaip tai daroma.

O senelio būta protingo:
tuo pačiu grėbliu pasiramstydamas
anksčiau laiko išėjo Anapilin.


Ir vis dėlto kalta Dievo Motina,
iš moters padariusi žuvį tylenę –

kenčia jų mylimieji.