10.( tęsinys)

AŠ
(...) O nemanyki, Feliksai Miškini,
Kad mums suprasti nesunku,
Ką, regisi, lengvai suvokęs tu.
Bet šypsena ir mano lūpose it žvakė,
Nes žodis „sodžius“ joms saldus -
Tik liūdesiu, deja, patvinę akys -
Išėjo akmenys iš pamatų,
Namai sukrypo.
O lazda jų nepaspirsi.
Kaip elgeta, kaip senis luošas...
Jei po ranka koks skarmalas,
Žiūrėk, dar bando puoštis,  
Dar pasigirti nori savimi
Kiti pasako - Šklėrių kaimas,
Bet tiek, kiek jo yra dabar,        
Išlieka netgi po mirtis:
Numirusiojo kvapas.

                Miškinis liko atidus -      
                Nors jau nepaisau, kaip ir ką kalbėti -
                Ne pirmą kartą noriu verkti,
                Kartodamas kaip į eilėraštį
                Surankiotus žodžius,
                Ir nemanau,
                Kad jų net kurčias neišgirdęs.
                Ar svetimas, ar savas - kas bebūtų,
                Dejuoju jais
                Kaip peiliais, susmeigtais į širdį,
                Iš gesta nuojautų šviesa –
                Tikėjimas įsiremia į sunkią tamsą -
                Kas buvo kažkada,
                Per mirksnį ar greičiau,
                Net užsimerkt nespėjus, dingsta-
                Tik kvapas dar,
                Tik mirusiojo kvapas,
                Kaip smėlis girgžda tarp dantų.

AŠ
Kalbėk, Miškini,
Žodis tau,
Net mintyse, net žodyje  
It kuinas tempdamas vežimą pavargstu.
Atleisk už skaudų monologą,  
Tai sielos penas vienišų.
Gyvent vienatvėje dar neišmokau,
Bet būti viešumoj su visuma
Jau irgi – ne.

MIŠKINIS.
Tyliu. Ir laukiu, kada barsi.
Išsikalbėk ir bus lengviau -
Esą, paseno Visagalis                                                    
Palikęs sodžių būti sau.                                                          
Atrodo, mirusių tiek daug,
Tačiau net ir kapai apžėlė...
Ak,  besarmatis!
Net mažo piršto nepakėlė...
Kad miestas būtų čia,
Ne kaimo mirštančio puvėsiai...

                     Ir pažvelgė tyliom akim
                     Aukštos, skaidrios padangės,  
                     Bet nečireno vyturys
                     Ir kregždės danguje nenardė—
                     Užtat aukštai,
                     Labai aukštai
                     Mačiau, kaip varnas Golius skraido-
                     Numoja debesis sparnais
                     Nušluosto ūkanas ir lietų.
                     Ir skleidžiasi erdvė švari
                     Ligi būties šilinių pakraštėlių...
                     Ir suprantu - kai Golius grįš,
                     Vėl ant peties, kaip įprasta, nutūpęs
                     - Varškė, varškė,- aidžiu balsu suriks
                     Ir sugrąžins
                     Vaizdais gyvenimo prisirpusias akis.
                     O Goliau, \"mano vaiks, mano vaiks\",
                     Kaip gi tada mums būti reiks -
                     Sugrįžo Dievas būt Žmogum,
                     Ar nenorėsiu būt Dievu?

   (iki)