Ar prisimeni,
sese,
dar auga
tavo ąžuolas ir
mano klevas...
mes užaugom su jais –
nebesaugom,
bet vainikų glėbys toks pat savas.
Ir jų šakos –
lyg rankos išskleistos
daug plačiau,
nei atrodė vaikystėj,
mes abi jau išėjom į miestą,
bet į kaimą priklaupt dar sugrįžtam.
Jau mūs ūgio brūkšnių neįžvelgsim
ant seniai nebeglostytų staktų,
tiktai klevas
ir ąžuolas melsis –
nuo vaikystės pametusioms raktus.
Krovė kraitį mums medžiai nebyliai –
lapų glostė delnais –
ne skolon,
vis dar prirenki rudenį gilių –
aš pavasarį – klevo sulos.