Įsiutusi delnu talžė jam veidą. Skaudžiai. Prieš visą klasę. Iš nosies su gleivėm tekėjo kraujas. Jis neverkė. Tik šnirpštė, suko galvą į sieną. Į lentą. Kad vaikai nematytų. Bet jie matė. Viską. Jie matė jo pilkas akis, kuriose it veidrodyje  atsispindėjo kančia.

Man skauda, mama... Ne nuo tavo rankos. Man skauda ten... kažkur giliai... galuširdy...

- Atsiprašyk mergaitės! – šaukė ji. – Pabučiuok mergaitę ir atsiprašyk!

Aš pabučiuočiau, mama!  Aš ją ilgai ilgai bučiuočiau... Netgi  ne ją. Tik jos apykaklės nėrinukus. Galėčiau jų net nebučiuoti. Tiktai ranka paliesčiau, ir viskas. Jie tokie balti.  Kaip pasaka. Sapnuoju juos, mama... Ir kaspinus taškuotus pabučiuot galiu. Kiekvieną jų raudonąjį taškutį. Galiu, galiu.  Bet aš norėjau juos tiktai paliesti. Įsitikint, ar tikri. Ir ar tikra mano sapnų mergaitė. Mama, aš nežinau, kaip viskas atsitiko. Kai ištiesiau į ją rankas, jos uniforma ėmė ir pati suplyšo. Aš nenorėjau, mama! Aš tiktai...  nėrinukus...

Klasė, it paralyžiuota musė, stebėjo nepaaiškinamą reginį. Nusigręžusi į langą stovėjo mokytoja.

– Ak, iš ko dabar aš, nelaimingoji, padengsiu nuostolius! Iš kur man gauti pinigų, iš kur gaut vyrą... naują uniformą! – garsiai raudojo motina ir vėl suriko, – nusišluostyk snarglius, kvaily! Dink iš mano akių! Dink!

Mergaitė nudelbusi akis sėdėjo nekvėpuodama. Dabar visų akys nukrypo į ją. Jos uniforma per visą nugarą buvo sudaigstyta adatėlėmis, kad nežiojėtų skylė. Išbėgdamas pro duris, jis matė, kad jos vienas kaspinas su raudonais taškučiais truputį pasislinkęs į šoną.




2003