***

\"Quo vadis\", Viešpatie, kur tu eini,
Ir kodėl gi manęs nepalauki,
Ar todėl, kad iš Romos keliai jau pilni,
O į Romą jau pilnos palaukės,

Ar todėl, kad per daug jau, jau tvinksta dangus,
Tvinksti gyslos ir tempiasi venos,
Buvo žemė, sakei, ir lai būna žmogus
Miręs vienas ir gimstantis vienas.

***

Tai eikš, mirtie, pažaiskime slėpynių,
Kai tu esi - manęs visai nėra,
Bet kartais - naktys, dykvietės ir plynės,
Sapnai - ryškėja tavo figūra.

Tai eikš, sakau, čia niekas nesibijo,
Nes didmiesčiai nemiršta ir nemiega.
Tik vienąkart čia, regisi, nulijo,
Ir vienąkart suskridę buvo sniegenos,

Ir buvo, regis, vienas toks, kur ėjo,
Kur klupo kojos, kruvinos į grindinį.
Šviesus nelyg prikaltas Prometėjas
\"Quo vadis, domine?\" O vadis ten, kur reikia.