Rytą bėga Teklė, pasišokinėdama, įraudusi, begėdiškai šypsodamasi. Įpuola į trobą lyg trenkta. Jie spokso į begėdišką Teklę. Tyli ir spokso. Ir Teklė tyli, ir spokso. Paskui ji galvoja, sugulė, juk sakiau, suguls... Ir dar, sugulė, kaip... Ji sako:
   - Va ir sugulėt.
   Jie tyli, abu. Teklė patenkinta. Jiems skaudu, nusprendžia.
   - Gulit, gulit! - Teklės balsas kaip vaiko cypimas. Jis neiškenčia to cypimo, todėl išlipa nuogas iš lovos ir žengia link Teklės.
   "Ką dabar daro Domicėlė? Ką ji ten daro?"
   Teklė sustingsta. Reikia bėgti arba nusisukti, arba ką kitą daryti, tik nežiūrėti. Bet Teklė nieko daugiau nedaro, tik žiūri. Žino, kad žiūrėjimas begėdiškas.
   Dovydas išmeta Teklę pro duris kaip kalę. Domicėlė mato grįžtantį Dovydą, pro langą gatve bėgančią Teklę; ji, mosikuodama rankomis, kažką šaukia, tačiau nesigirdi. Dovydas apsirengia ir atsisėda ant lovos krašto.
   "Ką dabar mąsto Domicėlė?"
   - Domicėlė, - sako Dovydas. - Važiuosiu šiandien.
   - Kaip geriau, kaip geriau... - kartoja moteris. - Dabar vis tiek. Teklė žino - žinos visas miestelis.
   - Bijai žmonių?
   - Tarp jų gyvenu.
   - Taip... - nutęsia Dovydas. - Žinoma, juokingas rytmečio įvykis. O aš gi sakiau, kad reikia duris užsklęsti. Matai, kaip negerai išėjo.
   - Ar gi tai negerai, Dovydėli? Teklei ir miesteliui gal negerai. O mums? Mums juk gerai, Dovydėli?
   - Gerai. Vis tiek važiuosiu šiandien.
   - Ir tu bijai, - nusišypso Domicėlė; jai palieka įdomu, ką nors tvirtinti. Dovydas regi besišypsančią Domicėlė ir pagalvoja, kaip retai ji tokia.
   "Gal nereikia važiuoti. Vargu, ar tas išvažiavimas bus išvažiavimas; gal bėgimas; bėgimas nuo gėdos. Rytoj miestelis užkraus ją Domicėlei. Ir ką pasakys tas miestelis? Teklė? Kunigas Pranciškus; jis gal: vargšė Domicėlė. O ji vėl toliau melsis ir melsis. Kas ją išklausys? Dievas bus toli toli, - kaip kartais sako ir sakys Domicėlė. Ir kaip tai yra baisu. Ir ką galvoja Domicėlė?"
   Moteris guli lovoje su tarsi sustingusia kažką tvirtinančia šypsena lūpose ir, žinoma, galvoja. Turi juk žmogus ką nors mąstyti, kai nieko neveikia.
   "Tai nuodėmė. Teklė matė mano nuodėmę. Išpliurps miesteliui. Ką jis nuspręs?"
   "O gal tai ne nuodėmė? Gal lemtis? Gal kitaip ir būti negali?
   Domicėlė klausia:
   - Ar tu mane myli, Dovydėli?
   - Myliu. Tikrai. Nemeluoju. - Nuo pasakytų žodžių, viduj tampa kažkaip lengviau: jis tai turėjo pasakyti, ir kaip gerai, kad ištarė.
   Domicėlė žiūri laiminga ir galvoja, kad reikia dar ką pasakyti. Va, ištartų ir būtų laimė, būtų gera. Tačiau yra Teklė, yra miestelis, yra kunigas Pranciškus. Ką jie nuspręs?.. Jie turėtų suprasti. Tačiau jie labai sunkiai arba visai nesuvokia, kas jai ir Dovydui aišku. Žmonės todėl ir blogi.
   Moteris išlipa iš lovos, apsirengia ir sako:
   - Man gera. - Ir žiūri pro langą į gatve einančius žmones. Tai miestelio žmonės. Priešaky jų žingsniuoja Teklė. Vyras ir mato žmones; mato ir persigandusią Domicėlę; mato ir kunigą Pranciškų, kuris nėra piktas, kaip Teklė ir kiti miestelio žmonės.
   Praeina kiek laiko. Jie girdi beldimą į duris. Baugu Domicėlei; ji neina atidaryti durų. Dovydas atsistoja ir sako:
   - Jie turbūt atėjo pas mus.
   - Taip, - sutinka Domicėlė. - Tik tu juos įleisk. Tegu. Aš ką nors sugalvosiu. Ir pasakysiu. Ir bus gerai, Dovydėli.
   Vyras nueina atverti duris. Cyptelėja vyriai. Garsas duriantis ir Domicėlės aiktelėjimas duriantis. Dovydas mato tarsi košę piktų veidų. Smerkiančių, niekinančių. Ir visi tyli. Jie labai skubėjo, skubėjo pasipiktinę, įtūžę, ir taip greitai, jog pamiršo, ko čia pribuvo. Jie nebežino. Už tad Teklė žino; ji dar labiau išsikiša į priekį ir spiegia.
   - Įleisk! Mes norim pamatyti ją! Tą, kaip ji!.. - nebaigia, nes žmonės sutrukdo, šūkaudami, skeryčiodamasi, pritardami.
   Dovydas įleidžia žmones.
   "Vis dėlto tu neteisi. Nereikėjo jų įleisti. Kas mums tie žmonės? Jie tarsi kokie augalai ar paukščiai, esantys aplink mus. Mums jie niekas. Ir mes jiems niekas. Jie čia tik dėl įdomumo, kad tik paįvairinti kasdienybę. Tu jiems visai nerūpi."
   Jis nepagalvoja, ką žmonės dabar daro su Domicėle? Ką jie jau jai padarė?
   Žmonės juda, brazda, šūkalioja, stumdosi kitame kambaryje, kur Domicėlė. Dovydas vėl girdi cypiantį Teklės balsą. Paskui mato grįžtančius, atbulus žmones; jie atrodo kaip avių banda; jie pasijunta kaip papuolę į spąstus.
   Žmonės mato ir Dovydas mato Domicėlę; ji apsirengusi baltais rūbais, palaidais plaukais, sunėrusi rankų pirštus, žiūrinti į priekį ir kažką sumaniusi.
   "Kunigas Pranciškus nėra toks, koks ėjo čia; jis besišypsantis, geru, tarsi glostančiu Domicėlę žvilgsniu."
   Ji sako:
   - Pasiklausykit manęs, žmonės. Jūs pasmerkėt mane, kad pamilau žmogų. Dovydą. Jūs pamiršot, kad aš moteris. Pripratote prie manęs, lyg prie kalbančio stabo šalia altoriaus. Pasižiūrėkit geriau. Moteris aš. Myliu Dovydą kaip moteris turi mylėti vyrą. Taip mylinti esu laiminga. Esu ir teisinga. Tai nesmerkit. Nieko blogo nepadariau. O dabar išeikit, žmonės. Išeikit visi. Grįžkit namo ir pasmerkit save. Jums labai norisi pasmerkimo.
   Domicėlė nutyla ir žmonės apsisukę išeina pro atviras duris; jie tolsta miestelio gatve. Priešakyje eina kunigas Pranciškus. Teklė spudrina įsispraudusi žmonių būry.
   Dovydas užtrenkia duris ir žiūri į Domicėlę. Ji verkia. Akys pilnos šypsenos, tačiau vis tiek iš jų srūva ašaros. Vyras sako:
   - Neverk. Tu gerai pasakei. Jie nebegrįš.
   Moteris vis verkia ir šypsosi.
   "Kaip gerai, kad verkiu iš džiaugsmo. Aš sugalvojau, ką pasakyti. Žmonės manęs atidžiai klausėsi, todėl suprato. Ir jie nebėra blogi. Reikia mokėti žmonėms pasakyti. Kaip nors. Ir jei visad supras - ir bus geri."