O Rojaus soduos žydi gėlės... (68)
Tik Voldemaro dėka Astui pavyko rasti buvusią Ingridos draugę Mildą. Nors dar nepatikėjęs Asto teisumu, tačiau verčiamas kažkokios keistos vidinės jėgos, pats nesuprasdamas kodėl, Voldemaras pakluso naujajam savo pažystamam ir apsiėmė jam padėti.
Rasti Mildą išties pasirodė kur kas sunkiau nei galėjai pamanyti. Ji nebegyveno savo bute ir nebedirbo valiutine prostitute, kaip tikėjosi Voldemaras. Mildai pasisekė ir svajonės kurias puoselėja dauguma prostitučių, tame tarpe, apie tai svajojo ir Ingrida, išsipildė. Milda ištekėjo už užsieniečio. Tiesa, į užjūrius gyventi neišvažiavo. Mildos vyras dirbo kažkokios stambios Lietuvių-Vokiečių firmos vadovu ir vos pažvelgęs į ją galėjai suprasti, jog ši moteris jau kurį laiką gyvena nesiskųsdama gyvenimu.
Voldemarą savo namuose, sostinės priemiestyje, Milda sutiko su šiokia tokia nuostaba, bet pakankamai šiltai. Prieš tai, savo ryšių pagalba, Voldemaras sužinojo Mildos telefono numerį ir paskambinęs, trumpai paaiškino:
– Man labai reiktų su tavim susitikti...
Jie sutarė dėl susitikimo laiko, bet priežasties nesvarstė. Kada vietoj apiplyšusio, pradvisusio valkatos, kuris, Mildos manymu, galėjo ateiti tik pinigų kaulyti, – į jos namus pasibeldė išsipustęs, brangiais kvepalais kvepiąs vyriškis, apsirėdęs naujutėlaite eilute pasiūta pagal paskutinę madą ir padovanojęs rožių puokštę, ant stalo pastatė brangaus šampano butelį, ji buvo maloniai nustebinta.
– Tu puikiai atrodai, Voldemarai. Neslėpsiu, net nepažinau tavęs, – vos įėjus, šiek tiek koketiškai pastebėjo Milda. Jie sėdėjo prašmatniais baldais apstatytame svečių kambaryje ir mėgavosi šaltu šampanu. – Neseniai girdėjau, kad ėmei perdaug gerti, neturi jokio darbo... Į tave pažvelgus to nepasakysi...
Lyg naujai atgimęs ne vien išore, bet ir vidum, Voldemaras nusišypsojo ir atsakė:
– Žinai, aš į pletkus seniai nebekreipiu dėmesio. Siūlau to paties išmokti ir tau. O jei rimčiau... Kaip matai, Milda, žmonės keičiasi... Tu irgi ne visada buvai poniute. Šaunuolė. Panašu, kad pasiekei svajonių viršūnę ir susiradai savąją laimę. Po mylinčio vyrelio sparneliu, turbūt, jau spėjai pamiršti net savo praeitį?
Milda išties raustelėjo. Ji sėdėjo truputėlį sutrikusi, nuleidusi skoningai padažytus akių vokus besibaigiančius ilgomis, juodomis blakstienomis ir kažkodėl nervingai supo koja užmesta ant kitos kojos, nuo kurios nuslydo suknelė ir ilga iškirptė apnuogino puikių formų nepraradusias šlaunis. Milda tikrai atrodė žavingai, gal net žavingiau nei tuomet, kada vertėsi seniausia profesija žemėje. Tačiau kada Voldemaras priėjo prie reikalo ir prašneko apie savo vizito tikslą, apie kurį Milda be abejo nesitikėjo išgirsti, jos veidu nuslinko blogai paslėptas nepasitenkinimo debesėlis. Staiga ji surimtėjo ir prarado nerūpestingumą.
– Tu puikiai žinai – su tavo seserim mes buvome geriausios draugės, – pagaliau pratarė Milda. – Man buvo neapsakomai skaudu, kada visa tai įvyko. Apie tave žinojau tik iš Ingridos pasakojimų, bet supratau, kad tau ta žinia irgi bus nemažu smūgiu... – Ji truputėlį jaudinosi ir negalėjo sukoncentruoti minčių. – Tačiau dabar, po tiekos metų, argi beverta grąžinti tuos tragiškus įvykius? Tuo labiau, kad... – Milda nutilo ir akimirką svyravo, tačiau pagaliau ryžosi tęsti: – Mano vyras apie tai nieko nežino ir visai nenorėčiau, kad sužinotų. Pats žinai kokia buvo ta mano praeitis... Kam eilinį kartą ją priminti, juolab, kad nieko joje nebepakeisi? Kam?.. Dabar tai liko toli, toli, tarytum tai buvau ne aš, tarytum tai buvo ne mano gyvenimas, o kažkokio filmo herojės vaidmuo.
Tačiau Voldemaras net nemanė trauktis. Astas jam griežtai prisakė nenusileisti tol, kol negaus teigiamo atsakymo.
– Nekreipk dėmesio, ji tikrai spardysis, – prieš Voldemarui išeinant į šį, dabar jau jiems abiem svarbų pasimatymą, aiškino Astas ir tiksliai nuspėjęs kaip viskas klostysis, pridūrė: – Iškart ji apaks išvydusi tave tokį, į kokį frantą sugebėjai persiorientuoti. Dar pabandyk apsieiti be žargono... Na, o jei nieko neišeis – mesk paskutinį kozirių; pasakyk, kad tai aš noriu viską žinoti. Patikėk, ji ne šventoji, bobiškas smalsumas viską nugalės; ji neatsisakys...
Nepraleidęs pro ausis pamokymų, jais Voldemaras gan sumaniai pasinaudojo.
– Deja, Milda, galbūt tik tu vienintelė tegali mums padėti, – pratarė jis. – Žinau, dabar tu nustebsi ir, turbūt, nepatikėsi, tačiau tas, kurį mes visi laikėme Ingridos žudiku, pasirodo yra nekaltas... Astas atsirado ir būtent jis nori išsiaiškinti visą tiesą. Jam reikia susitikti su tavim...
Nepriekaištingai kosmetikos nugrimuotą Mildos veidelį iškreipė nuostabos, nepasitikėjimo, o gal net pykčio grimasa. Ji svirstelėjo į priekį, užkliudžiusi atsikišusia krūtine, apvertė taurę su šampanu, bet net neatkreipusi į tai dėmesio, dusulingu balsu paklausė:
– Ir tu siūlai man su juo susitikti?! Velniai... – Susijaudinimas privertė pamiršti aukštuomenės damos statusą ir Milda riebiai nusikeikė.
– Būtent. Susitikti ir papasakoti jam viską, ką žinai apie Ingridos mirtį.
– Na, žinai... Aš... Nesąmonė...
Ir vis tik, iš pradžių netekusi žado, po to ilgai prieštaravusi ir atsikalbinėjusi, netgi bandžiusi gąsdinti policija, Milda sutiko ateiti į pasimatymą su savo draugės žudiku.
Astas sėdėjo nedidukėje kavinukėje prie lango ir stebėjo siaura senamiesčio gatvele skubančius žmones. Jis matė kaip prie pat durų stabtelėjo naujutėlaitis, raudonas, sportinės klasės automobilis. Apsidairęs, o gal įsitikinęs, kad nepaklydo, po akimirksnio cyptelėjęs prasisukusiais ratais, jis šoktelėjo į priekį, bet tuoj pat, netoliese radęs laisvą vietą, įsmuko į ją ir kaip įbestas sustojo.
– Ji? – Astas klausiamai mostelėjo galva į ką tik iš automobilio išlipusią moterį.
Voldemaras atsistojo ir dirstelėjo pro langą.
– Taip, ji, – atsakė jis ir jau ketino eiti pasitikti viešnią, tačiau reiklus Asto gestas privertė jį vėl atsisėsti.
– Nereikia, Voldi, sėdėk. Nedidelė ponia, pati ateis. – Šyptelėjęs, paaiškino Astas. – Kada nusileis ant žemės, su ja bus daug lengviau susikalbėti.
Prasivėrė kavinės durys ir jose pasirodė Milda. Išdidžiai iškėlusi galvą, ji apžvelgė pustuščius staliukus, krestelėjo aukšta, madinga šukuosena kuri veikiau panėšėjo į seniai nešukuotą pablukusios šatenės kaltūną, nei į elitinio kirpėjo darbą, ir šlamėdama prašmatnia suknele, grakščiai, kaip tikra manekenė, statydama įsitempusias kojas apautas aukštakulnėmis basutėmis vieną paskui kitą, truputį svirduliuodama į šonus, pasuko prie staliuko, už kurio pastebėjo Voldemarą.Tik dabar, ir tai labai miglotai, Astas prisiminė šią Ingridos draugę, kurią anksčiau matė vos keletą kartų.
– Tu labai pasikeitei, – net nepasisveikinusi, nežvelgdama į pašnekovą, atsisėdusi ant minkštos kėdės, tarytum sau pasakė Milda. Ji išsitraukė iš mažyčio, juodos odos rankinuko mėtinių cigarečių pakelį, užsirūkė ir nusviedusi jį ant staliuko, pagaliau pasižiūrėjo į Astą. – Matyt gyvenimas ir laikas nelabai tavęs gailėjo. – Milda ne tik stengėsi perimti pokalbio iniciatyvą, bet tuo pat metu bandė Astui įgelti. Jos elgesys, jos išorė, rodyte rodė, kad tokiose vietose kaip ši kavinė, ji jaučiasi kuo puikiausiai ir net nemano atsisakyti perdėto išdidumo.
Astas tik šyptelėjo, atsistojęs pripildė taures šampano, tačiau vietoj tosto, Mildai atsidėkojo už jos komplimentą panašiu, tik kur kas švelnesniu komplimentu:
– Tu irgi pasikeitei. Iš žavios, laisvos panelės virtai tikra ponia. Deja, gyvenimas skirtingai elgiasi su žmonėmis.
Vėl įsiviešpatavo tyla. Voldemaras žvilgčiojo tai į rūkančią Mildą, tai į ramiai sėdintį Astą. Tyla bylojo apie įtampą, kuri galėjo arba pranykti, arba sprogti ir sugriauti tolimesnius šių, vienas kitam nedraugiškų žmonių santykius.
Pagaliau Astas pirmas ryžosi nutraukti užtrukusią tylą. Jis visai neturėjo noro tuščiažodžiauti, nenorėjo kalbėti apie nieką arba šypsotis klausydamasis bendrų frazių. Jam kuo greičiau norėjosi išgirsti tai, dėl ko ir buvo skirtas šis pasimatymas.
– Milda, – pratarė jis, – aš žinau, kad esi įsitikinusi, jog Ingridą nužudžiau aš, bet tai netiesa, juodas melas. Patikėk, nesiruošiu prieš tave teisintis ar kažką įrodinėti, tačiau tai tik sumaniai suregzto ir be mano žinios į mano praeitį įkomponuoto scenarijaus epizodas.
– Taip, tu teisus, nė kiek neabejoju, kad tai tavo darbas. – Milda girdėjo tik pusę to, ką pasakė Astas. Pasiaiškinimų ji nepriėmė. – Dabar, turbūt, aš padariau klaidą. – Buvo neaišku – ji kalba rimtai, ar sumaniai žaidžia. – Vietoj to, kad atvažiuočiau čionai pati, turėjau pranešti apie šį susitikimą policijai...
– Bet tu nepadarei šito. – Astas nebesiklausė įmantraus, bet rimto žaidimo. Jis šyptelėjo ir pridūrė: – Tu nepadarei šito, nes tam turi nevieną priežastį. Visų pirma, tu nesi iki galo įsitikinusi mano kaltumu, o tik pliurpi tai, ką prieš daugelį metų kažkas tau įkalė į galvą. Antra, tu juk visai nenori, kad apie tai sužinotų tavo vyras, kuris, nors žino apie tavo „garbingą“ praeitį, tačiau liks nepatenkintas, jei po ją vėl ims knaisiotis, pavyzdžiui mentai, ar visur nosį kišantis prokuroras. – Astas griebėsi sumanaus, lengvo psichologinio šantažo, kuris privalėjo pateisinti jo lūkesčius. – Trečia, – tęsė jis, – tu mentų nemėgsti lygiai taip pat, kaip nemėgstu jų aš, Voldis, kaip dauguma moterų, turinčių tokią praeitį kaip tavoji ir jau visiškai nenori tapti viena iš pagrindinių liudininkių, kad vėl netektų į dienos šviesą traukti senus, tamsius prostitutės gyvenimo epizodus ir skaityti apie juos laikraščių puslapiuose ar žiūrėti į save televizoriaus ekrane. Tuo labiau, kad visi tie laikraštininkai taip iškreipia faktus, jog nuo jų rašinių plaukai ant galvos piestu stojasi. Atleisk ir nepyk, Milda, bet mes visi žmonės – visi nemėgstam, kada mus dulkina seni prisiminimai. Tu nebuvai kale ir netapai sterva, todėl buvau tikras, kad į šį pasimatymą atriedės raudonas Pontiakas, o ne voronokas1 su įjungtom migalkėm2.
Milda tylėjo ir įsistebeilijusi į stalą, siurbčiojo šampaną, tačiau išlavintas Asto žvilgsnis pastebėjo, kaip virptelėjo auksais padabinta jos ranka, o veidu praslinko atviras, kosmetikos nepaslėptas nerimo šešėlis. Minutėlę pasimėgavęs malonia, trikdančia pauze, jis grįžo prie pagrindinės susitikimo temos ir stengdamasis palengvinti pokalbio pradžią, pratarė:
– Po tų įvykių, kuomet Arnas, viską metus, mane privertė sprukti, būtent ji, Ingri, mane nuvežė iki Baltarusijos pasienio. Mes atsisveikinom... Aš dingau ir daugiau jos nemačiau... – Tada kas tai padarė? – Tai buvo ne gražios moters, o žiaurios ir negailestingos tardytojos klausimas.
Tačiau Astas pajuto, jog neginčijami įsitikinimai, kuriais visus tuos metus aklai tikėjo Milda, po truputėlį ima irti ir byrėti. Tai apie ką jis kalbėjo, neteikė jokių įrodymu, bet daug ką keitė, o svarbiausia – vertė abejoti.
– Milda, tu gali padėti. – Astas neatsakė į klausimą. Kol kas jis nežinojo atsakymo, tačiau daug ką tikėjosi išsiaiškinti būtent dabar. – Papasakok viską ką žinai apie Ingri mirtį ir aš rasiu tuos, kurie tai padarė. Esu įsitikinęs, jog esi svarbios informacijos šaltiniu. Net tai, kas tau atrodo bevertėmis smulkmenomis, sujungus su manosiomis žiniomis, gali atskleisti tokius dalykus, apie kuriuos niekada net nenumanei.
– Sakykim, kad tai ne tu... – Dabar Milda svarstė balsu. – Sakykim – tai kažkas. Tačiau aš tikrai nežinau jokių vardų ar pavardžių. Ir, pagaliau, suradęs kas tai padarė, – ką tu su jais darysi? Dieve, kokia nesąmonė...
– Jie mirs, – trumpai paaiškino Astas, tarytum tai būtų aišku be jokių paaiškinimų. – O inicialai man nebūtini. Milda, aš atspėsiu juos.
– Kai ką tu pasakei teisingai, – pagaliau, jau daug paprastesniu, pirmykščio išdidumo netekusiu balsu pratarė Milda. – Kai ką... Taip, aš tikrai nenoriu veltis į jokius reikalus kurie paliestų mano praeitį. Nenoriu matyti nei farų, nei prokurorų. Deja. – Astas pajuto, kaip iš lėto ima tirpti ledai ir greitai galėjai laukti tikro atšilimo. – Aš visai nenoriu, kad dėl šito nukentėtų mano vyro reputacija, o tuo labiau mūsų santykiai.
Vėl stojusi tyla norėjo įrodyti, kad prie šito staliuko sustojo ir gyvenimas, ir laikas. Tik pažvelgus į žmones aplinkui, darėsi aišku, kad gyvenimas tęsiasi, žemė sukasi, o laikas eina nepriešinga, o teisinga kryptimi. Astas nebeketino įrodinėti savo nekaltumo. Jei Milda susvyravo, susimąstė, reiškia ji pati supras, kad tada egzistavo dar kažkokia kita jėga, kuri laužė ir vertė šalia jos atsidūrusių žmonių gyvenimus. Jėga, kuri negailestingai teisė ir žudė.
– Nebijok, Milda, tavęs mes į nieką neįpainiosim, – nusprendęs ateiti Astui į pagalbą ir apraminti seną savo pažystamą, kurią būtent jis čionai pasikvietė, iki tol tylėjęs, prašneko Voldemaras. – Niekas net nesužinos apie mūsų susitikimą.
Milda krestelėjo savo žavia galvele taip stipriai, kad jos ilgi, auksiniai auskarai skambtelėjo kaip mažų varpelių dūžiai.
– O įrodymai? – kažkaip paskubom paklausė ji. – Kodėl manot, kad aš turiu jumis tikėti? Kur garantijos?
– Įrodymai? – Astas vėl šyptelėjo. – Garantijos? Galbūt tai, kad kol kas neturime jokių įrodymų ir yra mūsų garantija.
Ir vis tik, neskubėdama gurkštelėjusi keletą mažų gurkšnelių aštraus šampano, kažką tebesvarstydama, Milda prašneko:
– Tą vakarą Ingrida neatėjo į restoraną. Būdavo ir anksčiau, kad ji pavėluodavo, ar išvis neateidavo. Uždirbdavome pakankamai, todėl galėjome pasiimti išeiginę kada panorėję – tereikėjo apie tai perspėti iš vakaro. Tačiau kada ji nepasirodė ir sekantį vakarą, paskambinau jai. Paprastai Ingrida man pasakodavo apie savo planus, tačiau šįsyk ji nieko nesakė. Telefono ragelyje viešpatavo tyla, kurią drumstė ilgi, kviečiantys signalai be atsako. Tą pačią naktį viena iš merginų paklausė:
– Tu pažysti tą vaikiną su kuriuo kartais susitikinėja Ingrida? Ką tik žiūrėjau teliką. Jo ieško farai... Ir Ingridos kažkodėl antra diena nėra... Keista, ar ne?..
Tuomet suklusau, tačiau neišsidaviau, neparodžiau jaudulio kuris suvirpino mano širdį, o tik nereikšmingai kažką atsakiau.
Milda vėl nutilo, vėl gurkštelėjo šampano, ir vėl įdėmiai pažvelgė į Astą, tarytum norėdama paklausti: „Argi tau malonu tai girdėti? Juk pats puikiai žinai kas tada įvyko...“. Tačiau net perskaitęs priekaištingą žvilgsnį, Astas lengvai jį atlaikė net nemirktelėjęs.
– Žinojau kuo užsiimi, – tęsė Milda. – Ingrida pakankamai daug apie tave pasakojo. Žinojau, kad tu išvien su Arnu. Manęs Arnas nepažinojo, bet kartą teko su juo susitikti ir jis puikiai man įsiminė. Pasiėmė mane porai valandų... Gauti norėjo viską, o mokėti – ne. Elgėsi bjauriai, net žiaurokai. Tik po to sužinojau, kad buvau duokle tavajai grupuotei už ramų mūsų įstaigos egzistavimą. Mūsų restoranas priklausė kažkokiai kitai mafijozų grupuotei, tačiau tą mėnesį, už kažkokias skolas, jie leido pasipelnyti būtent Arno grupuotei, o šis, dalį pinigų panoro pasiimti natūra.
Žodžiu, kada sužinojau jog tavęs ieško farai, o tuo labiau už žmogžudystę, mano galvoje ėmė suktis įvairiausios įkyrios mintys. Tą pačią naktį, jau paryčiais, nuvažiavau pas Ingridą. Durų niekas neatidarė. Automobilio kieme irgi nesimatė. O tos pačios dienos pavakare man paskambino iš policijos.
– Gal galėtumėte pas mus atvykti? – baigus prisistatymo formalumus, sekė mandagus klausimas-prašymas. – Tikrai nenorėčiau jūsų nuliūdinti, tačiau, berods, radome jūsų draugę... – Ragelyje stojo neilga tyla, po kurios jaunas, vyriškas balsas pridūrė: – Ji negyva... Žodžiu, reikėtų atpažinti lavoną.
Kaip stovėjau su telefonu rankoj, taip ir susmukau ant grindų. Nors per tas dienas, kai dingo Ingrida, neatmečiau net tokios atomazgos, tačiau tai buvo tikru šoku. Neprisiminiau nieko. Kaip baisiam sapne, pasigavau taksi ir nuvažiavau į policijos nuovadą. Ten mane trumpai apklausė ir supratę, kad dabar vargu ar galima ką nors išpešti, nuvežė į morgą.
Astas nežiūrėjo į Mildą. Ištuštėjusiu žvilgsniu jis žvelgė kažkur pro šalį, į kavinės gilumą, o gal į didelį paveikslą su nusisukusia nuoga moterim-undine žvelgiančia į banguojančią jūrą, ir, berods, nieko nematė, o tik girdėjo kiekvieną Mildos ištartą žodį, kuris grąžino į praeitį, į tas baisias dienas, ir jungė jas su dabartimi.
Gaila, bet kaip bebūtų Astas norėjęs, jis negalėjo grįžti į praeitį ir kažką pakeisti. Deja, paprastiems mirtingiesiems tai neleistina. Kartą suklydęs, žmogus, toli gražu, ne visada turi galimybę ištaisyti padarytas klaidas, o tuo labiau tas, kurios nusineša kieno nors gyvybę. Klaidos ir neištarti atsiprašymo žodžiai... Dvi baisios dėmės liekančios iki pat mirties.
1 Voronokas – policijos automobilis (žarg.).
2 Migalkė – policijos automobilio švyturėlis (žarg.).