Esu
Pasėjo – augu,
pavargau tik būti savimi,
neklausė niekas –
ar norėčiau gimti žmogumi.
Ir vėl,
pajutusi savos širdies plakimą,
nebežinau –
ar šlovint, ar apkaltinti likimą.
Paliko artimi net medžiai –
neturiu jau ko prakeikt,
ir glėbys mano tuščias –
padėkot kam neturiu,
galbūt turėčiau džiaugtis –
noriu verkt
ir skiedrom pabyrėt tarp sienų keturių.
Matuoju laiką pumpurais –
šakojas amžius,
ir pamažu stuksenimu genių save lesu, lesu...
Gal ne kalens daugiau –
tikiu, bet kandžios
mane likimas, teis dar ateity –
ir bus teisus.
Norėčiau būti ąžuolu tvirtu, galbūt...
Gimiau žmogum –
ir privalau juo būt.
Juk medžio šakos stiebiasi link debesų –
tiesiu ir aš rankas aukštyn –
esu...