Dramblių karma
Pragiedojusiame pavasary,
Lyg kavos apturėjusiam vėsiam ryte,
Nauja liepsna mano laužą okupavo.
Lyg iš kito kranto,
Gal truputį toliau –
Kito miško ar žemyno –
Atlydėta buvo ji su... taktais.
Su akordais, su tercijom, smuiko raktu užburta!
Ir žinau, kad būsiu čia, prie tos ugnies,
Šalia,
Dainuosiu į šviesos ritmą spontanišku žodžiu,
Amžiais nešiotu jausmu... Savuoju balsu.
Sutemus – paminėsiu tave ir brūkštelsiu per stygą,
Per pagoniškąją rasą – juk neturiu, kas būsi Tu,
Pasislėpęs mano prakartėlėj,
Įžiebęs mano naktis?