Baltais pirštais raižydama neįmanomus grįžulo ratus apskritoj akvariumo erdvėj, suliedama stebuklus su realybe ji kuria magiją. Pėdomis leisdama šaknis į drėgną ryto žemę gamtą maišo su milijardais alsavimų. Viskas susilieja į vieną, kai ji lėtai pramerkia sušalusius vokus ir it didžiuliais rudens vorais savosiomis blakstienomis apkabina tvyrančią egzistenciją aplink josios esybę.
Lėtai magiją keičia stebuklai,o gamtą - dvikojis žmogus.
Vis dėl to ji tik guli.
Ir tik dėžutėj suspausta vaizduotė sukuria lėtai nykstantį miražą