O gal?
Pro medžių šakas, pro lapų vainiką į saulę pakilt,
Pramušti akį dangui švininiam debesy pilkam,
Paukščiu, o gal net vėju lėkt, paskui sustot, nutilt,
O gal tiesiog lyg kūdikiui žalioj žolėj gulėt nuogam..
Ar upeliu lyg gyslomis žeme ramiai čiurlent,
Mėnesiena naktį šviest liūdnam keleiviui kiekvienam
Drugeliu po pievą lyg po pasaką sparnais plevent,
O gal pražyst rugiagėle aguonų slėny kruvinam...
Vėtra ūžt, nors uraganu plikoj ražienoj siaust,
Lietum į skylančią odą įsigert, sudrėkint trupam,
Sraige per rupią žemę niekur nesustojant šliaužt,
O gal medžiu sausuoliu dykynės vidury stovėt vienam..
Vaiko ašara nuoširdžia per skruostą švelniai nubėgt,
Baimę šiurpuliais pasėt į kūną trofėjui būsimam,
Dar šimtą, du ar tūkstantį dalykų tuščiai be reikalo norėt,
Arba atgult, užklijuoti mirtimi akis ir užmigt ilgam..