Priglaudžiu skruostą prie lango,
akis užklosto stiklo paviršius,
ausų būgneliais moterys žengia,
kiekvieną lašą kelia nuo kryžiaus.

Ranka žegnojuosi, Dieve, ne mano
įsakymų burės grobia likimą.
Moterų kulnys ženklina dangų,
barsto, vis sėja tamsos pabudimą.

Sėklos sudygsta — uosto vitražas,
vertikalėj ilgi nukryžiuotų takai.
Ponios ir damos nešas bagažus,
lėktuvai urvuos —
pakils dar ne greit.