Kai liūdesio glamonėm  apgaubta liečiu sulinkusį rūpintojėlį,
Tyloj regiu nutolstantį tave, o gal tiktai   klaidinantį šešėlį.
Nebesustot įskaudintoj erdvėj, palikus tik švelniausią atminimą -
Grįžimo  žodžiai žemėje ne toj -  palaidoti - nebuvę niekad gimę.
Ir nėr poezijos, kai jūra be krantų, kai  serga nebrandintai gėlos mintys
Bei  visada šnekies tarp  strofų Tu, o norisi tavo kalbas ištrinti.
Kai  vėl  pavasaris ironiškai šlykštus įsijungia į pievas meilės trėles,
Tas ilgesys beprotiškai klampus nusiveja vis tolstantį šešėlį.
Ir sakiniai pasiverčia rūku, nukarusiu nuo sukrėstų blakstienų,
Aš dar esu - mes augome kartu su liūdesiu – abu iš vieno kiemo.