Susirgo abu mano žiogai. Klastingas virusas vieną po kito išguldė vaikus į lovas. Su skaudančia širdimi žiūriu į jų karščiuojančias akis, priblaususius veidus ir kosulių išvargintus kūnelius. Aplinkiniai sako, kad ir aš tampu į juos panaši- papilkėjusi, pajuodusiais paakiais nuo miego trūkumo. Bet kas, jei ne aš, paduos naktį puodelį karštos arbatos, kas apkamšys ir paglostys galvelę?  Aš- kaip nors... Paskendusi rūpestyje į veidrodį nežiūriu.
Sveiksta. Kaip žvirbliai sutūpę ant palangės šildosi ir prašosi laukan. O aš kaip perekšlė sparnais apgobusi- dar negalima, dar anksti. Norėčiau, kad kambarių sienos būtų guminės, nes mūrinės per ankštos užplūdusiam energijos gaivalui. Turėdami daug laisvo laiko, o tuo pačiu būdami labai užimti, savo mažose galvelėse generuoja neįtikėtinas mintis ir atradimus.
„Mama, ką veikia Obama Amerikoj“. Klausimas iš politikos srities užklumpa mane, skutant bulves pietums. Aiškinu, kad tai- svarbiausias žmogus valstybėje, kaip galva. „Kodėl jis juodas?“. Stengiuosi prisiminti visus žmonių rasinius niuansus, bet kaip pavyzdys puikiausiai pasitarnauja ta pati lietuviška bulvė. Štai neskusta- juoda, o skusta- balta. Bet jos abi bulvės. Atrodo, suveikė... Ar ilgam? „Mama, per žinias rodė pliką dėdę, kuris žadėjo apkarpyti biudžetą“. Tas plikas dėdė- ponas Kubilius, o biudžetas- mūsų (valstybės) pinigėliai. „O kai apkarpys pinigus, jie lengviau tilps į piniginę?“ Nežinau, ar lengviau tilps, bet kad piniginė palengvės- visko gali būti.
Užsidariusi virtuvėje čirškinu kotletus, kai mano ausis pasiekia susimaišę nusivylimo ir pagalbos šauksmai. Šaukia jaunėlis nusivylęs, kad katinai neėda spalvotų pieštukų. Šaukia katinas, nes jis iš tikrųjų neėda per prievartą į nasrus brukamų spalvotų pieštukų. Paliaubos. Vaikas palinkęs prie stalo spalviną knygelę, katinas romiai prisimerkęs stebi judantį pieštuką. Ar ilgam? Vėl triukšmas, šį kartą vonioje. Išvaduoju nelaimėlį katiną nuo galimų vandens procedūrų, o tas nabagas suniekinta savigarba lenda į palovį laižytis nuoskaudų. Gal jau baigėsi ir gamtos pažinimo pamokėlės. Ne. „Mama, kas yra anusas?“. Vos neišmetu iš rankų šaukšto. Faktas, kad tai ne kas kita, kaip tik skylutę „sėdynėje“, sukelia kikenimų ir prunkštimų priepuolį.
Įsivaizduoju, kiek kubinių metrų vandens sukasi skaitliuku, kol vaikai turškiasi muiluotom rankom kriauklėje. Paskui stumdosi nepasidalindami vienu rankšluosčiu. Vaikai pietauja, aš valau pritaškytas vonios grindis. Kol mažasis miega popiečio, vyresniojo laikas. Skaitom, rašom, piešiam... Bet kaip traukia prie pagalvės. Gal nusnūsiu minutėlę... „Mama, nemiegok. Einam, ką nors žaisti“ Ką žaisti? O taip gera pagulėti... Dar minutėlę pabūsiu būsenoje tarp miego ir „žaidimo“. Didčkis įsikūnija į kirpėjo be žirklių (vis gi gaila plaukų) amplua.  Maloniai knibinėjant galvą, aš galiu toliau beveik netrukdomai balansuoti ant miego ribos. „Viskas, baigta. Dabar tu panaši į LadyGaga“. Nejau, taip baisu. Hm... Gal ir nieko kokiam teminiam vakarėliui. Talentas.
Vakarop mūsų svetainė virsta mūšio lauku. Išrikiuoti kareivėliai krinta nelygioje kovoje su „žmonėmis-vorais“. Tie nepaprasti padarai turi susirentę lizdą- būstinę tarp dviejų fotelių. Iš pasalų atakuoja pro šalį bėgantį civilį, t.y. katiną. Bet atrodo, jam irgi patinka lindėti slėptuvėje kartu su „vorais“. „Mama, gelbėk. Aš- valstybės ekonomika“. Nustebusi dėl tokių šešiamečio metaforų, skubu gelbėti įstrigusios tarp fotelių „ekonomikos“. Kas kitas išgelbės, kam ji reikalingiausia, jei ne man. Esame susaistyti daug svarbesniais ryšiais nei finansiniai saitai. „Mama, norim muzikos“. Kaip pageidavimo koncertas. Krykštavimu ir spiegimu pasitinkami pirmieji „Dviratuko“ akordai. Aš naiviai viliuosi, kad tokie muzikiniai „koveriai“ nesuformuos ydingos sampratos apie tikrąją muziką. Bet kaip gražu žiūrėti, kaip jie šėlioja. Einu kartu su jais. Dviratukas mano rieda nesustoja.... Aš minu į priekį ir dainas dainuoju...  Griūnu atsipūsti į lovą, bet vaikams tai bergždžias reikalas. Trumpam dingę, jie atlekia dideliu greičiu plastikiniu sunkvežimiu. Vyresnysis stumia, mažasis- plačia šypsena, rankom tvirtai įsikibęs į kėbulo kraštus. Tik laminuotų grindų gaila... Ir kaimynams kažin ar patiks toks garsas virš galvų... Bet turbūt teisingai vyras sako, paaugs vaikai- grindis pakeisim, paaugs katinas- tapetus perklijuosim. Taip ir gyvenam. Laukimu. Kol tėvelio iš darbų sulaukiam. Pavargusios akys nušvinta ir pasikrauna teigiamos vaikų energijos... Čia duoną kanda, čia sriubą semia, o dar reikia rasti atsakymus į milijoną svarbių klausimų. Bet ir protingom galvelėm reikia poilsio. Įprastas ritualas: dantų valymas, kojų mazgojimas. Pasaka prieš miegą. Bučkis. Labos nakties.
Spaudžiu delne mažojo rankutę, vis dar neatsikratę įpročio prieš miegą. Bet juk taip gera. Taip laikina. Dabar spaudi mamos ranką, už kokių 15 metų- panelės. Noriu dar pasidžiaugti tuo mažumu. Kai rankyte atsileidžia ir tolygus kvėpavimas išduoda saldų miegą, tyliai sliūkinu iš kambario. Dabar viskas mano. Mano laikas sau. Laikas katinui- tik nakčia jis nesigėdija parodyti savo nuolankumo. Laikas arbatos puodeliui ir mėgstamai knygai. Gal mūza nutūps ant po stalu pamesto pieštuko. Tada ir naktis pasirodys per trumpa.
Taip ir praėjo dar viena motinystės prisotinta diena. Tokia pati, kaip visos. Ir ateina suvokimas, kokia laimė pragyventi dieną būtent taip. Ne šiaip sau, o su šitiek atradimų ir suvokimų. Tarsi, viskas vėl prasidėtų iš naujo. Ir prasidės. Rytoj.