Iš naujo

šoksiu giliai į siaurą tarpeklį kad įstrigčiau vidury šis šokis bus negirdimas
ir nematomas užsimerksiu atsimerksiu ir aš jau jaukiame kambaryje
girdėsiu kaip kažkas lipa laiptais aptrauktais kilimine danga ir dainuoja
nepataikydama į ritmą tai moteriškas balsas už gretimos sienos girdisi
skandinami indai pliūkšt džergžt kažkas dūžta bet lyg ne puodeliai ne lėkštės
pastebiu kad mano ranka nuskelta ties dilbio viduriu pilnas kilimas šukių
na bent nekraujuoja dabar mano ginklas nebe neįgalus rašalas dabar aš
pavojingo porcelianinio kasteto teisėtas tėvas švaistysiuosi juo palei kvailių
nosis praskelsiu smakrus daugeliui apgailėtinų šiukšlių stebėsiu kaip siuva
pats likdamas nematomu


kažką turėčiau daryti su kaire ranka kad neduokdie neišmokčiau ja rašyti
daužau į fotelio atlošą ir neskyla tik linksta vidiniai šarvai o pirštai savo
grakščiais judesiais prašo plunksnos tai lyg ore vedžiojama poezija
kurią anksčiau ar vėliau išskaitysi jei stovėsi priešais apaunu kairįjį
delną mažyčiu bateliu rodos jam tai patinka bet greitai vėl atimu ir skaitau
nagais iki kraujo ant pado įrėžtas raides


prieš mane pasirodo apsvaigusi žmogysta maloniai nusilenkia svirduliuodama
vis neatpažįstu tai vyras moteris ar mirtis kol dalgiu užsimojusi nurėžia paskutinius
pirštus nusižvengiu kaip laukinis arkliukas iššoku pro duris ir šios užsitrenkia


bandau įsivaizduoti ką veiktų kiti įkalinę savo kambaryje pačią mirtį gal pultų
šokinėti nuo stogų ar nertų į upę nemokėdami plaukti bet ne jau žinau
aš sėsiu ant skraidančio kilimo apsuksiu porą ratų apie savo nuostabų miestą
nuskrisiu į kalnus pauostysiu sniegą nuo pačios viršūnės ir garsiai išrėksiu
mylimosios vardą tada nuskrisiu pas dievą juk laiko turiu ir sakysiu mielas dieve
sugrąžink man rankas kad galėčiau aprašyti viską ką šiandien patyriau
MatioMažeikiaiArnas