Kaip šiandien buvo vakarai – sutemus
kutendavo man nosį vėjas ievom,
nuo spintos atsargiai po panoramos
armoniką nukeldavo pavargęs tėvas.

Dainuodavo – oi pamilau aš lauko gėlę...
o mano akys lyg bites jo pirštus vaikė,
prašydavau – pamokyk ir mane taip , tėve –
ne šiandien, dar suspėsi, bus to laiko.

Aidėdavo akordais vakarai tie vėlūs
ir lyg lapus pernykščius pavėjui vis draikė.
Iš užančio ištraukęs jau nugertą gėlą,
žadėdavo man tėvas – dar paauki, vaike.

Ir pamilau, lig šiol myliu tą lauko gėlę –
širdim juk ragavau medaus ir vaško skonį.
Vaikystėje aš puikiai grojau violončele,
bet taip ir neišmokau grot armonika...