Ant tiesmukai juostuoto čiužinio tyso filosofiškai sustingęs kultūristas ir kontempliatyviai bando įsisavinti paskutinį sultingąjį kibiną su aviena. Jis jau šiek tiek įklimpęs į tobulo skonio nirvaną, tik raumenys, kaip ežero paviršius kartkartėmis suraibuliuojantys, liudija kultūristo priklausymą žemiškajai sferai.

– Aviena tampa manimi, – po nosimi sumurma raumenų kalnas, globėjiškai glostydamas nepriekaištingai įrudusį pilvą. – Visiškai nebūtina tapti ilgų nuotolių bėgiku, kad pajustum išsvajotojo finišo saldumą! – entuziastingai priduria kultūristas, kita ranka meiliai lyg kumelės šoną tapšnodamas tiesmukai juostuotą čiužinį.

Nuotolinio valdymo pultelis – puikus išradimas! Pasauliniai skystųjų kristalų langai vartosi taip, tarsi apskritai jokie atstumai neegzistuotų – nei tarp žemynų, nei tarp žmonių. Neįpareigojančios plazminės plotmės, materialiai agresyvios matricos, žydrojo eterio koraliniai rifai.

– Būtina stiprinti regioninės kultūros raumenis! – sklinda balsas iš pilko kostiumo. – Tai itin svarbu šalies kultūros kūno bendrai sveikatai – savotiškas kultūrizmas, jei leisite taip pasakyti.
Po šio unikalaus sąmojo studijoje pasigirsta valdiškas juokas, subanguoja pilki marškiniai, suplevėsuoja juodas kaklaraištis, lyg pajūrio vėliava, įspėjanti apie pavojingą nepažįstamų vandenų banguotumą.

Sunkiai tvardydamas įkyrų žiovulį kultūristas minkštai spusteli kitą nuotolinio valdymo pultelio mygtuką, pagaliau atsikratydamas perdėm kultūringo diktato.

– „Eurovizija“ – tai mūsų vizija! – eiliuotomis seilėmis plyšta komentatoriaus balsas, šokinėjantis beveik kaip krepšinio kamuolys. – Mes galime įrodyti sau ir pasauliui, kad esame dainuojanti tauta! Tik pažiūrėkite, tik pažiūrėkite, kaip kompoziciškai tiksliai jis išrietė savo pasturgalį! Neįtikėtina!
– Taip, taip, Eurolyga – tai mūsų liga, – pritaria kitas ekspertas, atsakingas už kitokios rūšies išskirtinių fekalijų plukdymą į išsižiojusių žiūrovų smegenų centrus.

Ekspertų šalis. Brangus etatinis juokas. Pinigai. Eteris.

– Tfu, visai įdomu, – neįsisavintos avienos likučiais tiesmukai juostuotą čiužinį apspjauna kultūristas ir perjungia kitą kanalą.

– Užaugusi norėčiau būti manekenė, – pro dantis iškošia kaip smilga ištįsusi trylikametė, priaugintais nagais koketiškai atgal atmesdama į akis lendančius plaukus.
– Tuomet reikėtų jau dabar nukirsti Jums galvą, nes tokie manekenai yra patys paklausiausi, – pasiūlo metafiziškai įžvalgus juodojo humoro laidos vedėjas.
– Che, che, – šiurpulingai raumenimis suraibuliuoja kultūristas, baigdamas kramsnoti sultingąjį kibiną su aviena.

– Šį romaną prisėsdavau rašyti kiekvieną vakarą vos tik suplovusi kalną taukais sulipusių indų. Esu universali kūrėja, nes nieko kito daryti beveik nemoku, – tvirtai dėsto perspektyviausia šalyje rašytoja ir namų šeimininkė Zosė Liucija Inspiraitė-Konvejerienė, daugelio nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatė.
– Kokia Jūsų sėkmės priežastis? – auksiniais dantimis blyksėdamas teiraujasi laidos vedėjas.
– Svarbiausia gyvenime – meilė ir bet kokie su ja susiję trikampiai, keturkampiai, tetraedrai... – saldžiai geometriškai atsako net nuožmiausių kritikų išliaupsinta kūrėja, marga prijuoste atsakingai nusišluostydama silikonines lūpas.
– Ech... – giliai atsidūsta kultūristas.

– Jei ne paslaptis, už ką Jūs balsavote per prezidento rinkimus? – atsitiktinio praeivio klausia neaiškios lyties brangiai kainuojantis populiariausias šalyje politikos apžvalgininkas.
– Už šviesią ateitį ir moteriškąją lytį, – tvirtai pareiškia praeivis. – Grožis išgelbės pasaulį ir... mano piniginę!
Po šių žodžių respondentas atsargiai pasišalina.

Lakta. Ant jos tupinėja keliolika purvu išsitepusių vištgaidžių, akinamai blizgančių neoninių lempų šviesoje. Kultūrizmo čempionatas. Raibuliuojančių raumenų pilnatvė.
Kultūristas, galutinai įsisavinęs sultingąjį kibiną su aviena, ant tiesmukai juostuoto čiužinio kūdikiškai skaisčiai užsnūsta.