Skurde praturtėjus
„man nereikia karališkų pietų nereikia blizgančio žaislo
kurį galėčiau dovanoti savo vaikui ir apskritai nemėgstu
to kas blizga“ tariau šiuos žodžius vakar žiūrėdamas
į dangų iškėlęs rankas savo beprotybei nors akys blizgėjo
tada atsisėdęs ant didžiulio akmens tame apsnigtame
lauke galvojau ko aš apskritai laukiu iš šios nakties bet
niekas dora nešaudavo į galvą tik vergai vedliai patarėjai
šie žmonės ir taip mane supa bet kur aš dėsiu jų paslaugas
bailiai dirsčiojau į žvaigždėtą dangų ir mačiau jame
dieviškus atspindžius iš įvairių pasaulio kampelių štai
vienišas vyras auginantis kates ir per pusę amžiaus
nė karto nepamiršęs jų pamaitinti štai aš jūros žuvis
svajojanti apie gėlą vandenį buvo šalta ir mūsų pasaulis
sustingęs į ledą man priminė kad viskas ką turiu taip pat
yra stingdančio šalčio pagauta ir išgaruotų vos pakabinus
danguj antrą saulę nusipurčiau šias mintis nuo savo
garuoti ėmusio kūno ir nupėdinau miesto pusėn kur
manęs laukė tikrų tikriausia saulė nežinia kaip nusileidusi
į žemę