Tarp eilučių
Dar pamenu
dienas –
atrodė, niekad nesutems:
gaisuos apskrudęs miškas
kibirkštim įžiebdavo žvaigždes
ir nuolankiai į naktį lenkdavosi saulė –
belstis...
Dar pamenu
naktis –
akis prisėmęs pilnaties vandens
dangus šešėlių pirštais
spindulių išpindavo kasas svaigias,
bliksėdavo žolės blakstienos rytui –
keltis...
Dar tokią pamenu
save –
susėmus norus iš nakties dubens
rieškutėmis į dieną bėriau viską.
Dabar raides tesėju pasiklydusi laike,
priklaupus žodžiais tarp eilučių išsilieju –
melstis...