Tu sakai, kad viskas baigės.
Tu sakai, kad jau nebus.
Atropojo šešios sraigės,
Gleivėm padengė lapus.

Užsidarė savo kiautuos
Rasos žvilgančius lašus.
Voras pilką musę gaudo –
Mezga tinklą tarp pušų.

Skruzdėlė paklydus blaškos:
Vienas miškas – daug kelių.
Saulės spindi riebus taškas,
Drugiai snaudžia tarp gėlių.

Tavo žodžiai samanoja –
Šiaurės pusėj dauguma.
Nuospaudos ant alksnio kojos –
Senos pintys, lyg guma.

Gailiai tarp girtuoklių svaigsta,
Mano mintys ir kartu.
Gervės braidžioja po raistą –
Skristi ruošias, kaip ir tu.

Nelaikysiu, jei nenori –
Man tik miškas – tau dangus.
Saulė eglėj pasikorė,
Bet tai saulė – ne žmogus...