x x x

Ne paauksuotu saulės taku,
O per aštrias ražienas
Apsikabinusios su laiku
Brenda į nebūtį dienos.

Aš per rasotą langą žvelgiu
Į jų linguojančią vorą
Ir ne balsu, o širdim šaukiu
Apie didžiulį nenorą

Amžiams su jom išsiskirti, bet jos
Brenda ražienom ir tyli.
Net nesustojusios prie prarajos,
Krenta pavirsdamos zylėm.

Ką gi, belieka tikėtis - sugrįš
Ir nusileis ant palangės.
Žiemą manęs trupinių paprašys,
Vasarą džiaugsis padange...
Sodininkas