Pagaliau pamažu atbundu iš letargo
To, kur speigas man buvo kadaise įsiūlęs,
Su parlėkusia kiele sniegynus išspardau,
Prasiviepia juokingai pusnynuose siūlės,
Kai naktis
         užadyti varvekliais
                     jas bando.

Nuo kalvų vinguriuoja, gyvatėmis raitos,
Suputoję nuo tramdymo vandenys vėlei,
Ozonu iškvėpinęs apsiaustą giraitėj,
Debesų pataluos pailsėt rengias vėjas
Ir pavasariai
         sielon Čiurlioniu
                          ataidi.