Aušrakalnio takelis
parveda Pavasarėlį,
liekną lyg beržas vėjuje,
saulės dar nemyluotą,
čia mano namai,
katpėdėlės, kalnelis,
girgžda svirtis
kreiva ties kūdra,
senas sodas-
pražilęs šunelis
ir karvutė žalmargė šalia,
aukštas slenkstis,
asla, krosnis rymo,
vygė supas aukštai paluby
ir šventųjų paveikslai nurimę,
saugo viską gilioj paslapty,
man bučiuoja rankas
tetos, dėdės, kaimynai-
juk parapijoj tokia žinia,
tik motulė kažko nusiminus
ir tėvulis užgieda su ja.

taip iš tu virtot- Jūs,
ir namai- namai,
ir laukai- ne laukai,
ir draugai- tamsta, Jūs, kunigėli,

toks likimas-
vėl šaiposi vėjas,
klevas moja šakom-
tai garbė,
bet krūtinėj akmuo sukietėjęs
ir širdis plaku paukščio ritmu...

tik suklupę
išmokstam pakilti,
tik praradę
išmokstam mylėt,
aš maldauju-
palikit nors viltį.
kad nereiktų
daugiau nusidėt...