*     Tyliai, beveik negirdimais žingsniais priėjo Julija Sinkis. Nusišypsojo, bet ne taip, kaip anksčiau matydavau, o lyg kažko bijodama, ir:
     - Jūs , žinoma, juokaujate, bet man nesinori juoktis.
     - Aš irgi nesijuokiu, ponia. Bet ar tai bėda? Ar kas negero atsitiko?
     - Suprantu, kad neturite laiko manęs paisyti, bet manau, kad galiu jums padėti daugiau. Netgi daugiau negu Albina Šiupienienė ar Irena Sėliukaitė. Jos kalba gražiai, linki džiugiai, bet atsiminkite, ar nors viena paminėjo Ameriką. Ne – pa –mi -nėjo. Ir neatrodo, kad kada paminės. Pasakė, palinkėjo ir – sudie.
     - Bet kaip pasakė, ponia? Kaip! Jos savo darbą padarė, o mums reika atsiminti. Tai jau mūsų rūpestis. Tikiuosi, kad sugebėsime, net jeigu ir liga užpultų.
     - Kilnus pasiryžimas. Prieš ilgus laikus norėjau būti Amerikos prezidento žmona, bet, regisi, jam Kuba su Fideliu Kastro sutrukdė. Neišgirdo manęs, begėdis. Bet argi reikia nusiminti, jeigu yra Amerika?
     ... Seni užrašai atgijo, o prieš akis vėl Irena Sėliukaitė. Sieloje gyva ir jautru, kaip TADA. Ir  girdžiu kaip TADA:
     -  „Visa Lietuva- ir  ne tik Lietuva - senosios mūsų istorinės žemės slepia savo gelmėse tautos praeitį. Visur yra praėję mūsų protėviai, kurių dvasia šiandiena galbūt sklinda tiktai biolaukais energija iš pilkapių ir piliakalnių. Tarytum ir stipresni nuo jų nulipame. Ak, kiek dar nepažintų, nežinomų likimų, užsiliko nepasiekę mūsų žinojimo. Netgi šio, dvidešimtojo amžiaus, žmonių tragedijomis pažymėtų. Ir todėl nepaprastai jautriai per šią žemą reikia eiti, įsiklausyti į kiekvieną krustelėjimą, prikelti tai, ką dar šiandien atmintis gali padaryti. Daugybė tokių vietų, kad net nejaučiame, kad ant kapo stovime...
     Atsidusau, kiek įstengė krūtinė:
     - Kaip gera, Julija, turėti senus, apgeltusius užrašus. Jeigu ne jie, kažin, argi būtume beveik po  dvidešimties metų susitikę. O dabar? Taigi, kalbėk, klausau...
     - Klausai, bet ne manęs.  O aš tokių užrašų, deja, neturiu.
     - Tokių ir nereikia, Julija. Tai ne toks turtas, kurį reiktų laikyti tik sau ar dėti į banką. Jeigu tik sau, kaip mat prarastų savo vertę. Kažin už kokį milijoną galima būtų nusipirkti kad ir Albinos  Šiupienienės žodžius. Atsimink.
     - \"Dieve duok, kad būtumei lyg varpas, šaukias pakeleivį lipti karieton ir godas  godoti. Klausykis ir kalbėk iš širdies į širdį, idant pajustų žodžio grožį ir dvasią. Tiktai neliesk dabarties žaizdų. Gal greičiau užgis. Stiprybės, tamsta, semkis praeityje. Nuo amžių didvyriai vedė ir  gaivino tautą. Prikelkite mirusius, žadinkite gyvus. Te rauda dzūkeliai, dainuoja sūduviai, te girias žemaičiai, kvatojas aukštaičiai. Tikėkime:

Ateis diena, nušvis dangus, ištirps ledai,
Pakils aukštai, sušilus Lietuva,
Ir vėlei meilė artimo tarp mūsų bus gyva.
Tad sėsk karieton ir važiuoki!
Kur mūrai dideli ir ponai garsūs,
Kur pirkios mažos ir žmoneliai gražūs
Išlipk ir pasibelsk.
Tavęs tikrai ten laukia.
Tenai tautos likimas.
Palydėsiu aš tamstą pro Vilniaus vartus,
Lauknešėlį įdėsiu - poeto žodžius...

    Žvilgt į kalendorių.
     Ogi balandžio tryliktoji. Daug kas jos bijosi kaip velnias kryžiaus, o man taip gera, kad nežinau net kaip pasakyti. Tokia tyla, kad joje triukšmauja ko ne visas Vilnius, išlydintis karietą į mįslingą kelionę. Nenusėdi kabinete ir nacionalinio radijo direktorius Virgilijus Mičiulis. Tokioje balandžio tryliktosios tyloje jau galima buvo išgirsti, kaip jis šaukia sustot ir barasi. O įlipęs į karietą:
     - „ Netikėk kitais dievais, tik mane vieną“. Ar ne taip šventuose Dievo įsakymuose pasakyta. O jūs?  Velniažin ką veikiate, bet nesugebate sustabdyti savo šefui karietos.
     - Atsiprašom. Tikrai be iš blogos valios. Matote, kokia minia žmonių. Ir visi šaukia, triukšmauja, linki gerų vėjų ir eiklaus važiavimo...
     - O gero botago?- klausė ne va piktai, bet iš gero jo veido matėsi, kad jis irgi laimingas. Pasirodo, jam pasisekė surasti ant jo stalo popieriuose paskendusį mano prašymą dėl naujos radijo laidos. Ištraukęs iš palto kišenės, pakėlė viršum galvos: - Va, suradau. O čia parašyta gi: „Norėtųsi, kad  Jūs, gerb. Mičiuli, palinkėtumėte „Radijo karietai“ laimingo kelio...\"
     - Ačiū.
     - Aš dar nelinkiu. Čia taip tavo, vežėjau, parašyta.
     Ir iš tos paties palto kišenės ištraukė laišką. Darė tai lyg šimto metų senis – laiškas krisdavo, jį sugaudavo, vėl krisdavo... Tačiau kuomet šalia aktorius Tomas Vaisieta, vyr. radijo šefo vaidyba atrodė labai primityvi, tik pradėjus jį skaityti, pasigirdo tikras žmogus, vertas būti tuo, kuo yra:
     „Ačiū už nauja laidą  „Radijo karieta“ Tai nuostabi karieta ir tikėsime, kad – laiminga. Šiuo neramiu laiku, kada tiek daug neapykantos, bjaurių šūkių, kaltinimų vieni kitiems - taip reikalinga  sielai atgaiva! Tai pamokymas, kad mes, visi Lietuvos žmonės, turime suprasti, kas pas mus gera ir ko privalome siekti. Norėtųsi, kad į šią karietą priimtumėte pavėžėti - tegu ir veltui- visus  kilnios širdies, geranoriškus mūsų kultūros, švietimo, istorijos žmones ir paprastą kaimietį“
     Jautėme, žinojome, kad laiške parašyta daugiau, bet patys parskaityti negalėjome, o Virgilijus Mačiulis:  
     - Tai ką, ponai, - „paukštis – į dangų // žodis  - į širdį?“
     - Bet tai Justinas Marcinkevičius,- pasakė Tomas Vaisieta.
     - Ir aš su  juo,- smagus buvo vyriausias Lietuvos radijo šefas. Ir prisiminęs laiško autorius, pridūrė: - O su manimi Vanda ir Bronius Baranauskai iš Utenos...