Gyventi

šiuo laiku dažnai pamatysi mane vaikštantį gatvėmis
kuriose tikrai neturiu ką veikti; jei iškratysi kišenes rasi
spalvotų šukių nuorūkų ir išdžiūvusių uogų; turtas gana menkas atrodys
juk ne kartą prieš tai bergždžiai išversdavau dugną tikėjau tebeturįs drėgnų
ar bent rasos paliestų pinigėlių bet viskas perdžiuvo ir susitraukė
kas anksčiau lašėjo, viskas užgeso ir dūmus pamiršo kas liepsnojo;
galėčiau užsiūti kišenes, galėčiau jas išplėšti sudraskyti ir mesti
į rūškaną praeivio kurio nekenčiu nors matau pirmą kartą veidą;
turėčiau laisvas rankas jomis susiimčiau už galvos eidamas pro
jauną laimingą šeimą, jose laikyčiau skėtį grįždamas ryte iš dangaus
popiet imtų lyti taip skaudžiai skaudžiai aš kaltinčiau visus nepasitikėjimu,
mojuočiau pravažiuojančių traukinių dievams, rašyčiau daug apie dievus,
vandenį tai būtų itin svarbūs ir oficialūs raštai; vieną dieną pajusčiau
dilgčiojimą riešo srityje todėl nesudvejojęs viską mesčiau
tapčiau žveju arba kalviu ir sąžinė negraužtų valgant kruviną mėsą
nes
aš juk tikras žvėris aš ištraukiau upėtakį,
aš juk tikras žvėris aš nukaliau pasagą;


o mūsų kaimelyje niekas nevalgo to kas buvo gyva
tik akmenis smėlį ir dulkes; dar blogiau niekas nelaiko arklio
tad užteks dviejų pasagų jas prikals geradariai prie mano
grakščių ir poetiškų rankų; toliau šlaistysiuosi savo dulkėtais keliais
ir sutiksiu žmonių su maišais karučiais ir net pasamdytais nešikais,
šauksiu ant jų ir kvatosiu isteriškai liūdnas ir vienas kol netyčia
užkliuvęs atrasiu savo švarko skverne vidinę ir pilną monetų kišenę
MatioMažeikiaiArnas