...Liūdniausia tai buvo paskutinį kartą užsimerkti, kuomet prieš akis stovėjo mano išsvajotoji raudonplaukė. Tai buvo tokia akimirka, kai tikrai žinai, ko nori, bet negali tuoj pat pulti ir kam nors apsakyti to, nupasakoti. Tai viena iš tų TAVO akimirkų. O kur dar ta išdavikiška gamta, TAVO akimirkomis būtinai pasipuošianti gėlėta suknele ir saulės spindulių vainiku... Kodėl dangus niekada per TAVO akimirkas neįsisega debesų sau į plaukus? Žodžiu, visi jie buvo susimokę prieš mane. Ir man beliko užsimerkti...

Tada virš galvos kažkur praskrido lėktuvas. Paskui dar vienas. Bet ne modernus, o toks senas ir paprastas. Tokiais anksčiau už dešimt rublių skraidindavo vaikus, nes anksčiau lėktuvai galėdavo net pievoje pakilti ir joje nusileisti. Dabar negali, tačiau gal ir pievų gerokai mažiau? Praskridus lėktuvams aš pasijutau gulįs tarp rugių (nuogas) ir laikąs glėbyje dailią mergaitę. Nuo jos kvapo man salo širdis, o akis surakino niekada iki šiol nematyti mažyčiai lupų kampučiai. Kas tai per monai? Ką dabar barsto tie lėktuvai, kad taip smegenys susisuka? Jaučiu, kad vėl atsikvošėjęs vietoje mergaitės rasiu glėbį malkų, kurias kažkur nešiau...

Viskas sudrebėjo ir subyrėjo, o iš skirtingo dydžio šipulių ėmė formuotis šachmatų lenta, kurioje aš tapau bokštu. Kurioje aš tapau rikiu. Kurioje aš tapau aštuoniais pėstininkais. Apsidairiau ir tą patį padarė visi kiti aš. Nepanorau kalbėtis su savimi, todėl tiesiog taip stovėjau ir žiūrėjau. Staiga milžiniška ranka, lyg banginis išnirusi iš bala žino kokių gelmių, suėmė mane už galvos ir perstatė. Įsižiūrėjęs į ranką suvokiau, jog ji priklauso man, nes delne buvo ryškus randas, likęs po gilaus katino įdrėskimo.

Atskrido kometa. Apsisuko. Nuskrido atgal.

Stovėjau lietuje su puokšte gėlių ant kažkokio klibančio durų slenksčio ir įnirtingai ieškojau kišenėje raktų. Staiga prieš akis išdygo milžiniškas rakto formos krūmas, ant kurio augo mažyčiai česnakai. Nusiskynęs vieną suvokiau, kad dabar tai jau tikrai pernelyg toli nutolau nuo raudonplaukės idealo. Beje, o koks jis? Tas idealas. Aukštas, išvaizdus ir tvarkingas? Ar tiesiog turtingas? Susikišęs česnaką ten, kur turėjo būti raktai, apsisukau ant kulno ir grįžau į lietaus uždangą, nes labai jau viliojančiai tie lašai krito ir maišėsi su purvu...

Ar žinojote, kad... šikšnosparniai - tai vieninteliai žinduoliai, kurie prisitaikę aktyviai skraidyti. Jų sparnus sudaro plona odos plėvelė, jungianti ne tik priekinę galūnę su užpakaline, bet ir uodegą bei labai pailgėjusių priekinių galūnių II-IV pirštus. I pirštas yra laisvas, jis trumpas ir su aštriu nagu. Užpakalinės galūnės visi 5 pirštai trumpi, su aštriais nagais. Šikšnosparnių krūtinkaulis turi išilginę keterą, prie kurios prisitvirtinę krūtinės raumenys, valdantys sparnus. Turi iki 38 dantų. Iltys stambios, tačiau turi tik po 2 poras viršutinių kandžių. Kaip ir primatai patelės turi tik vieną spenių porą, o patinai – kabantį kopuliacijos organą. Kai kurios rūšys poruojasi rudenį.

Aš irgi poruojuosi rudenį.

Pasirodo, kad slydau metalinės žirafos kaklu. Galų gale žnektelėjau į smėlio dėžę ir paėmęs į ranką žaislinį automobilio modelį ėmiau juo važinėti po nelygų smėlį. Vėliau, įsijautęs, ėmiau skleisti įvairius garsus. Bžžž, vruuuuuuuuuum, cyyyyypt... Po kiek laiko išsitraukiau iš vidinės švarko kišenės rašiklį ir įsivaizdavau, kad jis yra šlagbaumas. Pradėjau jį kilnoti ir staiga pasidarė taip linksma ir gera... Aplink net pradėjo iš po žemių lįsti kažkokie daugiabučiai, mažabučiai ir nuosavi gyvenamieji namai. Juos kaip auklės palydėjo elektros stulpai, o vainikavo viską ilgos juostos iš žvyro. Prisimenu, kad tuo metu baisia norėjau į vieną tokią žvyro juostą susivynioti ir kad tokį mane kas nors paslėptų kokiame nors sandėliuke.

Ėmė stipriai skaudėti galvą. Tikriausiai dėl to aplink mane gulėjo daugybė bet kaip suverstų knygų, gaublių ir popieriaus lapų. Ant vieno jų buvo didelėmis raidėmis užrašyta „K O M A“...

       - Čia koma, rimtai. Aš daktaras, todėl aš žinau.

Krūptelėjau, o aplinkui skraidė žuvėdros ir dainavo pražilę, tačiau linksmi ir žvalūs jūreiviai. Apvalios moterys nešėsi rankose dideles pintines su šviežiai iškepta duona ir bandelėmis. Vaikai basi lakstė pamiškėje...

       - Ką man dabar daryt... – liūdnai nutęsė kažkokia moteris.

Lipau į Pizos bokštą, bet labai greitai, kaip koks patyręs alpinistas. Tiesą sakant man atrodo, kad aš čiuožiau juo į viršų. Durnas jausmas. O man iš paskos lipo daugybė katinų... Raini, pilki, baltai juodi. Lipo ir miauksino kažką man iš paskos, o tas jų miauksėjimas priminė kažkurią Sinatros dainą.

       - Nors, šiaip tai, nepaisant to, kad aš daktaras, jam gal ir ne koma.

Tru-tū-tūūū...

       - O kas? – moters klausimas.

Pagaliau apsivyniojau apynį.

       - Galbūt jis tiesiog peržengė rubikoną, suprantat? Išprotėjo. Bet čia altruizmas pakišo koją ar kaip ten tas dalykas ir jis išprotėjo, taip sakant, į save. Įdomiai taip. Nors kai guli užsimerkęs tai gražiai atrodo, nesakykit...

Sėdėjau ant mėnulio krašto ir glosčiau murkiantį katiną. O jo murkesys man priminė klausimą: „Kaip tavo raudonplaukė?“