ežero Veronika
su kūdikiu ant rankų-
šventas naivume-
kasnakt aplanko kaimą,
apeina kiekvieną trobą,
paglosto nulinkusį
jurgino žiedą,
šunys neloja,
jie pažįsta Veroniką,
išplaktą, išvarytą,
degutuotą ir išjuoktą-
senojo kaimo gėdą,

mėnuo brolis šukuos
plaukelius jos vaikeliui,
sesės laumės
sūpuos ant pilkųjų bangų,
o palinkęs medinis
dievulis prie kelio
nuramins ir paguos
ją tėvulio žodžiu,


labanakt, mylimoji,
neteiski, nereikia,
neieškoki amerikų
ir brangių dovanų,
apsigobki skara
ir ramiai atsisveikink,
jau saulelė pakilo,
jau rytas, eime....