Pasikabinęs ant  kančios ir nerimo švytuoklės,
Sulaikęs alpulį nejudėjimo taške
ieškojau devynių šimtų devyniasdešimt devynių Dievo vardų,
O jis ieškojo vienišojo mano.
Žodiniame celibate tik ištarų šnabždesiai -
neteisūs, nė vieno tikro - ir
gyvatėmis alsuoja labirintiška atvertis, prarasta aprėptis,
nes nuvargę netikę spėjikai bijojo pažvelgti:
daugis - aukštyn, vienis - žemyn.
Dievas ir buvo švytuoklė.
O aš buvau vienintelis nejudantis taškas.
Vėl nesusišvytavome - ir vėl reiks
gyventi septintame tverties prigimtinės kaltės mite.