Sugavęs Voldemaro žvilgsnį, Astas nebyliai paragino tęsti pasakojimą, nes tarp žinomos ir nežinomos praeities dar trūko labai daug grandinių. Vis dar tebejausdamas šiam žmogui didžiulę antipatiją, tačiau paklusęs raginimui, Voldemaras ištuštino dar vieną stikliuką, užkando ką tik padavėjos atneštu plonai supjaustytos mėsos gabalėliu ir vėl prabilo:
– Kas galėjo žinoti, kad daugiau sistros nebepamatysiu. Tik tai teišliko atminty. Gimkė, saulėta pavasario diena... O po daugelio metų grįžęs radau kapą su palinkusiu, nušiurusiu kryžiumi ir kvailai atrodančia lentele. Jį tik ir teturiu iki šiolei. Kartais nuvarau1 į kapines. Retai, aišku, bet nuvarau...
Tarytum dėl kažko susigėdęs, Voldemaras nuleido žvilgsnį į pritryptas, dulkinas grindis, kurį laiką paklaidžiojo jomis, galbūt ieškojo pamestų tolimesnių žodžių ir pagaliau radęs, prašneko vėl:
– Kaip jau sakiau, tėviškėj manęs laukė tik keršto geismas. Tačiau net šito nesugebėjau padaryti. Ir dabar, tu sėdi priešais mane – tas, kurį svajojau pribaigti ir knisi man protą2, aiškini esąs nekaltas dėl mano mylimos sesutės mirties. Tad kas tada melavo?.. Kas meluoja dabar?.. Kas tada jai atsitiko? Kas, po perkūnais, ją užmušė ir kam keršyti?
Netikėtai Astas nusišypsojo ir patapšnojęs Voldemarui per petį, pasakė:
– Aš žinau. – Šie žodžiai suskambo kaip griaustinio trenksmas iš giedro dangaus. – Voldi, mes viską išsiaiškinsim. Suprantu, tau sunku. Tau sunku manim patikėti. Neabejoju, aš irgi taip elgčiausi. Įrodyti nekaltumą yra kur kas sunkiau nei nusikalsti. Patikėk, aš tikrai žinau ką reiškia atimta keršto viltis. Tačiau tu man padėsi ir mes pilnavertiškai atkeršysim skriaudikams. Tu daug žinai, Voldi, ir gali man padėti, o aš įrodysiu, kad Ingri nužudžiau ne aš. Gal tai atrodo neįtikinamai, bet čia aš tam ir esu, kad įvykdyčiau teisingumą. Tiesa, tai ką šiandien pasakei, man buvo didžiule staigmena ir visai nežinoma mano praeitim, bet tai tik dar labiau sužadino keršto jausmus. Pabandyk manim patikėti ir žinok, kad aš tikrai tau nekabinu makaronų. Būk ramus – jie mirs. Tuo tikrai gali neabejoti. Mirs, bet prieš mirtį, atsiklaupę ant kelių, bučiuos kojas ir prisipažins, kad tai padarė jie.
– Kas jie? – nebeiškentęs paklausė Voldemaras. Jo veide šmėstelėjo baimė. – Apie ką tu man trini?
– Aš žinau kas, Voldi, žinau, esu beveik tikras, kad žinau... – paskubom patikino Astas. – Tu nepažysti jų, o aš – taip... Jie mirs, Voldi, tai tik laiko klausimas. O mes švęsime pergalę.
Atrodo padrąsintas tvirtų Asto įsitikinimų ir pirmą kartą suabejojęs tuo, kuo iki šiol tvirtai tikėjo, Voldemaras vėl prašneko:
– Grįžęs iš tiuriagos3, šiaip taip suieškojau Mildą. Žinojau kuo užsiima Ingrida; ji trumpai apie tai brūkštelėjo vienoj iš nedaugelio savo maliavų. Iš tos pačios maliavos sužinojau ir apie draugystę su Milda. Nesmerkiau jos, nors nebuvau sužavėtas tuo, kokia vieta mano sistra babkes pragyvenimui užsikala. Ilgakojė fifalka Milda irgi buvo šliundra ir trainiojosi tame pačiame kabake, kartu su Ingrida. Kada grįžęs nuėjau į tą kabaką praktiškai be rublio kišenėj, purvinas ir apdriskęs, dar prasmirdęs zonos paraša4, Milda labai įtariai į mane žvelgė. Tačiau neslėpsiu, priėmė. Parsivežė į savo chatą ir keletui dienų priglaudė pas save. Apmazgojo, aplaižė, apvilko, net babkių pradžiai davė. Gyvenau pas ją, kol susitvarkiau visus reikalus su mentais ir atgavau popierius, pateisinančius paveldėjimą.
Patį pirmąjį vakarą Milda atnešė krūvą senų laikraščių ir numetusi priešais mane, pasakė:
– Aš jo nepažinojau. Tiesa, keliskart mačiau juos drauge. Ingrida taip džiaugėsi šita draugyste. Kartais svajojo: „Užsidirbsiu pinigų, apsivesim su Astu – tikrai būsim laimingi. Jis toks geras. Tiesa, baisus nenuorama, bet geras – linksmas ir stiprus, kaip Švarcas5. Šalia jo nieko nebaisu...“. Ir kas galėjo pamanyti, kad jis gali taip žiauriai su ja pasielgti!? Dieve, už ką? Iki šiolei nesuprantu...
Atverčiau pirmą pasitaikiusį laikraštį ir perskaičiau antraštę: „Reketininkas nužudė savo draugę prostitutę“.
Šįsyk Voldemaras išsigando daug labiau nei namuose, kada tvirtos Asto rankos įsikibo į jo marškinių atlapus. Dabar gi, tos rankos susigniaužė į du baisius kumščius ir grasančiai atsigulė ant staliuko, kuris, atrodo, neišlaikęs jų svorio, tuoj subyrės į šipulius. Iš Asto akių tryško nenumaldomas, žvėriškas įniršis.
– Toliau, toliau! Netylėk! Kaip ją nužudė? – Tai buvo ne klausimas. Tai buvo budelio reikalavimas, kurį jis reiškė savo auką kepdamas ant laužo.
– N-n-nežinau... – Voldemaras niekaip negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo kumščių ir pradėjo mykčioti. – T-t-ten nebuvo smulkaus aprašymo. Kitų aš neskaičiau. Milda, kurią mentai buvo išsikvietę atpažinti Ingridos lavono pasakė, kad padružkę atpažino tik iš apgamo ant šlaunies ir keleto išlikusių drabužių skiaučių.

– Oksana, prašau, atvažiuok mūsų pasiimti... – vos besugebėdamas apversti liežuvį, prašvokštė į telefono ragelį Astas ir išjungęs telefoną, numetė jį ant tuščiais buteliais bei nešvariais indais nukloto stalo.
Toks girtas Astas dar niekada nebuvo. Voldemaras seniai miegojo įbedęs galvą į lėkštę ir tik retkarčiais kažką suurgzdavo, sumykdavo, sužagsėdavo. Jau kurį laiką jų pusėn šnairavo juos aptarnavusi padavėja. Matyt ji bijojo, kad šie du, pasitikėjimo nekelią, nusilakę tipai, visą vakarą gėrę tik brangius gėrimus, nepaspruktų neužsimokėję.
Astas vėl stengėsi prisipilti taurelę konjako, tačiau nepaklusni ranka visiškai nebeklausė – pylė pro šalį, ant stalo, į lėkštes su užkanda. Vis tik pajėgęs įsipilti, jis buvo beišgeriąs, bet staiga sustingo išvydęs į barą įėjusią Oksaną. Mergina skubėjo. Ji stabtelėjo, paskubom apsidairė ir pamačiusi tai ko ieškojo, pravingiavusi tarp staliukų, greitu žingsniu priėjo prie Asto.
– Pagaliau... – sumurmėjo Astas. – Eik čia, katyte. – Staiga atgijęs, jis ištiesė į Oksaną abi rankas. – Sėsk, išgersim... Tu tokia graži...
– Astai, kas atsitiko? Dieve, dar nemačiau tavęs tokio girto. – Mergina nenorėjo sėstis, tačiau Astas grubiai stvėrė ją už rankos ir timptelėjęs, privertė klestelėti ant minkštos kėdės.
Įspraudęs per kraštus besiliejančią taurelę merginai į rankas, jis prašvokštė:
– Išgerk, mažyte, nepykdyk manęs. Bent jau tu nepykdyk. Aš nekenčiu viso pasaulio, o tave... – Staiga Astas nutilo. Net būdamas girtas, jis susigriebė vos nepasakęs „myliu“, bet truputėlį patylėjęs, žagtelėjęs pridūrė: – Tu vienintelė mane gelbsti šitam dvokiančiam šiukšlyne... Tu privalai išgerti už mano naująją pažintį. – Astas mostelėjo miegančio Voldemaro link, kuris, tarytum norėdamas prisistatyti, kažką neaiškiai sumykė. – Ir už mano mirusią meilę tu privalai išgerti. Supranti, ji buvo ir staiga mirė, išnyko. – Sugniaužtas kumštis grėsmin-gai praskriejo oru ir su trenksmu nusileido ant staliuko.
– Dieve, Astai, nusiramink. Tuoj iškvies policiją, – baugščiai dairydamasi aplinkui, Ok-sana bandė raminti įsiaudrinusį savo draugą, tačiau tai nepadėjo. – Nereikia, važiuojam namo, – prašė ji.
– Velniop mentus! Jie irgi parsidavę. – Vis tik paskutinis argumentas truputėlį atvėsino Asto emocijas. Toliau jis kalbėjo jau be kumščių ir be trenksmų: – Tu supranti, Oksana, ką reiškia į žemę užkasta meilė? Supranti? Palaidota meilė... Amžiams palaidota... Amen. Ne-e-e... Iš kur tau žinoti? Iš kur tu gali tai suprasti, mergužėle? O mano Ingri guli supuvusi įdubusiam kape. Po jos smegenis šliaužioja, raitosi tokie ilgi, riebūs kirminai... Jie ryja jos kūno likučius... Šūdas... Nekenčiu!.. Staiga Astas garsiai nusikvatojo, išgėrė, vėl prisipylė pilną taurelę ir kalbėjo toliau: – Tu gerk, gerk, – jis įsakmiai ragino Oksaną. – Dabar gersime už kerštą – kruviną ir negailestingą kerštą. Tik kraujas nuplauna kraują! Supranti? Tu ir šito nežinai? Et, ką tu iš viso žinai apie gyvenimą. – Astas paniekinamai numojo ranka. – Tu juk ne kekšė, tiesa? O ji buvo kekše. Tikrai, Ingri buvo kekšė. Dulkinosi su storapilviais piniguočiais, o vakarais duodavo man. Mes irgi dulkindavomės. Iki sąmonės netekimo. Juodai... Jai tai buvo įprastu užsiėmimu. Ingri mokėjo dulkintis visaip... Tu taip nemoki. Nežinojau... Pasirodo, tai buvo meilė. Tik dabar tai supratau. Nekenčiu šūdu virtusio pasaulio... Jis supuvęs ir bjauriai smirdi šūdais... Lieka tik nekvėpuoti. Ką visi jūs ir darot. Parsidavėliai...
Kurį laiką Oksana kantriai klausėsi gyvuliu virtusio draugo vapaliojimų ir tylėdama žvelgė į jį. Staiga Astas jai pasirodė šlykščiu ir nekenčiamu. Mergina nesigilino į tai, kodėl jis tokiu tapo, net nesistengė suprasti jo girtų kalbų, tačiau šiuo momentu ji nekentė jo. Pagaliau mergina ryžtingai atsistojo ir piktai tėškė:
– Arba tuoj pat važiuojam namo, arba palieku tave čia. Užteks tų nesąmonių...
Piktas Oksanos tonas Astą paveikė. Tarytum įsižeidęs jis nutilo, minutėlę patylėjo įbedęs tuščią, nuo girtumo kvailą žvilgsnį į merginą ir pagaliau supratęs, kad kreipiamasi į jį, vi-siškai pasikeitusiu balsu pratarė:
– Nepyk, mažyte. Rytoj viską suprasi... Aš paaiškinsiu. Nepyk...
Vargais negalais atsistojęs, Astas numetė ant stalo šūsnį pinigų ir svirduliuodamas pasuko durų link, tačiau sustojo, atsigręžė ir pratarė:
– Prikelk jį. Voldis važiuos su mumis. Jis man reikalingas. Tikrai, Oksana...

1 Nuvaryti – nueiti, nuvažiuoti (žarg.).
2 Knisi man protą – suki man galvą (žarg.).
3 Tiuriaga – kalėjimas (žarg.).
4 Paraša – tualetas, išmatos (žarg.).
5 Švarcas – Švarcnegeris (aut.).