Manęs  nelaukei dieną  – atėjau sutemus,
atsinešiau ne veidą – ilgesį skvernuos.
Prašiau ne kepalo, tik zylei trupinio ant delno,
žiedadulkės, sakiau – gėlės neskink liaunos.

Davei man daug, lyg nieko ne per maža...
Pašėlus jūra liejos iš krantų – jausmai.
Ar tu tada jautei – lašu aš... laša...laša...
akimirkos, kadaise mūs išartos – amžinai...

Kai suradau tave – manęs jau nebelaukei –
aš saujoj neturėjau nieko tau, kai atėjau,
tiktai už lango siautulingai vėjas kaukė,
šnabždėjo mums tą vakarą – kartu, nejau...

Nejau šnabždėjo, kad beribė mūsų išlašėjo –
ir kad iš mudviejų beliko tiktai trupinių sala.
Man – vakar pasilikus, tau – rytoj išėjus
iš ilgesio tąvakar liko tiktai ašarų basų bala...