Tekėjo Saulė ir Gimtadienis
* Seniai taip sunkiai kėliausi iš lovos. Plėšiu akių vokus, trinu rankomis, o miegoti noriu kaip vaikystėje, kuomet motina žadindavo piemeniu būti. Dabar, įšokęs į lovą, kėlė šunelis.
- Oi Kandžiau, Kandžiau. Ir kada užaugsi...
- Aš jau užaugęs. Man šešeri ir dar truputis.
Taip jis visuomet. Bet šį sykį akis kryptelėjau į laikrodžio ciferblatą: ogi trečia valanda nakties.
- Ak tu, besarmati. Eik šalin! Kas atsitiko, kad darbotvarkėje nesusivoki.
Tyli it leisdamas man susikaupti ir pagalvoti.
Vakar Dalijai parašiau: „Prieš pusvalandį parvažiavau iš sodo. Tai visus kaulus sopa. Per žiemą užsisėdėjau“.
Aha, prisiminiau, taigi vakar Daliją įsodinau į Radijo karietą. Ir nesvarbu, kad ji tik atsiminimuose, tik galvoje. Svarbu, kad girgždena. Tačiau tas „girgždena“ pasirodė kitaip – kartu primindamas, kad būtent prieš 93 metus (1917) Šklėrių kaime, Simono (Šimo) Grigo ir Marcelės Grigienės (Volungevičiūtės) šeimoje gimė Stefanija, mano motina. Turbūt niekas nesižegnoja, kai gimsta vaikas, bet ... Keliu ranką žegnonei, tačiau ji sunki ir kaktos nepasiekia. Ne dėl to, kad gimė. Nėra motinos. Ir metai, ir kiti, ir treti, ir ketvirti be jos...
Bet- argi? Argi tikrai nėra? - ryžtingai suklustu ir miegas išsisklaido.
O Dalija rašo:
„Pranai, negąsdink – daugiausia infarktų įvyksta pavasarį, kai per žiemą mažai judėję žmonės imasi darbų. Kad kaulai paskaudės - nedidelė bėda. Paskaudės ir praeis. Saugok širdį. Visur su savimi turėk nitroglicerino – senatvės irgi reikia mokytis\".
Nesiliauja girgždenusi ir Radijo karieta, primindama net ir mažytį mano incidentą su Tomu dėl radijo karietos dainos, kurios nepanoro padainuoti. Tai negožė mudviejų santykių, tačiau, matyt, niekuomet nebūna taip, kad žmogaus nutikimų - nepaisant, kaip jie bepasireikštų- pėdsakai visiškai išsitrintų iš jo esybės. Jie susigeria, kaip, sakysime, vanduo kempinėje – atrodo, kad dingo, nėra, o spustelėk ir žiūri - išsisunkia per visą jos paviršių. Bet – dėmesio!- tokie dalykai radijo karietoje paprastai pateikdavo netikėtus siurprizus. Mums reikėjo nuotykių, mes jų norėjome ir ieškojome, ir aš ilgą laiką buvau įsitikinęs, kad kas nors uždainuos dainai parašytus žodžius. Ne vienas Tomas Vaisieta pasaulį ant kupros laiko. Tačiau užmarštis paskandino tokį nutikimą, kol po šešiolikos metų galvoje sugirgždenusi karieta ne lyg – ir motina būtų išgirdusi ją.
- Dalija, užmiršk savo NITROGLICERINĄ ir atsimink, kur esi. Ar supranti, ką lietuviškai sakau? Šis vaistas turbūt ir žemaitiškai vadinasi nitroglicerinu.
- Manai, kad jeigu karietoje, tai jau ne žemaitė ir savo užsispyrimą Kartenoje palikusi?
- Ne, Dalija, taip nemanau. Bet tie, kas pabuvo Punioje, bent kiek savęs palieka. Kaip tos šešios basos mergaitė. Ko žiūri? Galiu ir padeklamuoti.
Regiu - atsiminimuose -
Rasoms vaivorykštėjant,
Pernakt dainas dainavusios
Pakyla saulei tekant
Mergaitės,
Šešios,
basos
Ir leidžias nuo piliakalnio...
- Ar reikia toliau?
- Save išgirsti visuomet smagu.
- Taigi. O kaip man save išgirsti? Kaip mano motinai išgirsti, kokius puikius žodžius parašiau dainai, bet... Bet net ir Tomas Vaisieta nepanorėjo jų dainuoti. Girdi, ne dainininkas. Pamuilino akis, kad patikėčiau tokiu argumentu. Tu va pernakt dainavusi Punioje, manau, galėtum mane suprasi.
Jaučiau, kai skaudžiai sugirgždeno galvoje karieta, bet išlaikydamas orumą, neskubiai padaviau jau apgeltusį, iš karietos dienoraščio išsegtą lapelį su keturiais dainos posmais.
- Tu irgi esi buvęs Punioje?- pasiteiravo, bet klausimas kvailas ir, regisi, kad ji pati tą suprato, nes tuoj dainos tekstą pakėlė prie akių, pakrutinusi lūpomis, kažką be žodžių paniūniavo, o po minutėlės išgirdau, kaip po šešiolikos metų tylos prabilo daina.
Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir – ne,
Kaip atmintis apie jaunystę
Galvoj girgždena karieta.
Padainavusi tiek, žvilgterėjo mano pusėn. Žiūrėjau į nušvitusį rytą ir:
- ŠIANDIEN mano motinos gimtadienis. Manau, kad ir jai įdomu girdėti.
Su pasaka išauga vaikas
Ir jo širdelėje – gražu,
Kad žvaigždės nekrenta, o laikos
Viršum naktelių ir aušrų.
Širdis svajinga pasiilgo
Kelionės - pasakos gražios,
Karietą seną pasikinkė-
Kur reiks liūdės, kur reiks dainuos.
Jai nekalbėsiu, kad nereikia
Tikėt žvaigžde, tokėt svaja,
Tik apkabinsiu savo laiką
Ir tą, kurs buvo prieš mane.
- Ačiū, Dalija. Tai gražiausia daina, kurią kada girdėjau.
O pro suašarojusias akis, girdėdama kaip girgžda karieta, tekėjo 2010 m. balandžio 9 d. Saulė ir Motinos gimtadienis. Dangus giedras, o Vilnius pritūpęs, kad savo namais ir bokštais netrukdytų matyti...