Pernakt lietus ant ežero parketo šoko valsą –
net pilnatis nepažvelgė į savo veidą,
tik trypt lašų šokėjų debesis pailso
ir paryčiais į dugną sapno nusileido.

O vėjas lūpom ežero stikle sugrojo tylą –
lyg stygos bangos viena kitą nusivijo.
Švelniais akordais rūkas kilo, kilo, kilo...
nuo delno žalio žiedą žadino lelijos.

Pabudo lelija – plačiai nusišypsojo,
nespėjo skruostai rytmečiui paraust,
nes vėjas saulės apklotus nuklojo
ir spinduliai į ežerą subrido nusipraust...