Iškapsi lašas akmeniui kaip maldą -
Kas buvo niekad niekad nesugrįš...
Aprauda gluosnio šakos liaunos
Klaidų išmėtytas viltis...
Kaip šulinio svirtys girgžda širdys prisiminus,
Basom nubėga pievom ilgesys,
Kažkur vaitoja meilė nelaiminga
Ir vėl užkloja kasdienybės svaigulys.
Mašinos ratuose vis sukasi
Svajonės neišpildytos,
Asfaltu klupdamos jausmus...
Bet saulė ir iš niūrumos sugrįšta
Pavasariu  -  tikėjimu jaunu ...
Žinojimas, kaip išminties nukaltas strypas
Vis duria snaudžiančiam į paširdžius jautrius:
Skubėk darbais užlopyti vargelį,
Nes šarka nusineš pasenusius metus,
Ramybės kloduose palaidos troškimus...