Žiūriu pro langą – rytas aptemęs, dangus padūmavęs. Lyg rūkas sklando. Spėju, kad diena nebus pavasariškai šviesi. Ir, beje, kažkodėl ji nerūpi. Galbūt todėl, kad jau anksčiau parūpo suvokti, kaip geriau, sumaniau užrašuose atsiminti „Radijo karietą.“ Sprendimas neateina, bet nuotaika neatgrasi, net, sakyčiau, pasidariusi jautresnė, imlesnė. Netikėtai pro tokį rūką matau Daliją Kiliesienę. Iš kur ji čia? Kaip atklydo? O gal - kur aš? – dingtelėjo mintis.
- Pagaliau. O! kaip smagu. Pagaliau matau tą gražios sielos moterį,- girdžiu besidžiaugiančią Tauriją. - Pasidžiauk, Pranai, - sako man,- atrodo irgi moki gerais žmonėmis džiaugtis.
O Karolina tokį paveiksliuką piešia:
- Viskas vienoj gražioj dermėj. Kopos, pušys, dangaus mėlynė, Dalijos veido giedrumas.
- Kopos? Kur ji jas mato? - ieškau akimis po peizažą nuotraukoje ir nerandu, bet balsų daugėja.
- Mato, jeigu sako, - remia Karoliną Skroblas ir beveik atsidusdamas: - Kaip gražiai susišaukia smėlio ir plaukų spalva.
Prinešu nuotrauką arčiau akių.
- Kad ta senatvi suraita, sukraipa, sureit į biti - o tep da norėtumis būti jauną, gražę. Lai būn kap y, by širdis nasenst. Dėkū Tavy... Būkem.
Moteris žiūrėjo į mane truputį primerktomis akimis, išlaikydama ramybę ir susikaupimą. Atrodė, žinojo, kad ateisiu, o aš, nelabai mokėdamas žemaičių šnekėjimą, neiškart supratau apie ką jį - apie save, ar mane. Žilimu buvome panašus. Jos jaunystė manęs neveikė, nes kas gi nežinom, kad moterys visuomet moka būti gerokai jaunesnės.
- Būk žemaitė, Dalija, bet pirma – lietuvė. Ir prašau – nesiginčyk, kad vėl neatsitiktų taip ar panašiai. Prisimeni?- net užmiršęs pasisveikinti sakiau jai ir nebuvo svarbu, ar prisimena, ar - ne. Svarbiau buvo, kad pajutau, jog karieta pajudėjo. Beje, labai panašiai, kaip TADA, prieš tuos šešiolika metų, kuomet pradėjo važiuoti, girgždėdama galvoje.
Taurija pasidžiaugė.
- Tik tikėjimu pakinkyta karieta ir nuneš atgal ir į užuomazgas.
- Ko gero, ko gero,- sumurmėjau, gerai atsimindamas, kaip buvo. Ir dabar nereikia pasakoti, kad Tomui Vaisietai geriau sekasi piešti žodžiu erdvėje, negu teptuku ant drobės. Tuomet ir jam nemenkiau kaip man rūpėjo įtikinti publiką, kad mūsų kelionės, ieškant žmogaus širdies – ypatingos. Jos lyg susapnuotos ar išėjusios iš Dievo žodžio. Greitai po to, kai eteryje nutilo pirmosios naujos radijo laidos šaukinys, išgirdome iki šiol gerai įsiminusią jo kalbą. Atrodė, mato, regi ir tiesiog ranka apglosto tuos vaizdus ir nutikimus, kurie mūsų laukia, nuvažiavus karietai giliai į praeitį.

T. VAISIETA. Ten sustabdai karietą, prisiklaupi ant kelių prie upės ir iš rieškučių atsigeri vandens, kuris jau nutekėjęs prieš šimtą ir daugiau metų.
Arba- antai!- žmogus. Tu pats ne kartą stovėjai prie jo kapo su
Vėlinių degančia žvakute. O ten tas žmogus gyvena. Jis pasitinka karietą , pakviečia nelauktus svečius į savo bustą, sodina prie vaišių stalo. Ir jam įdomu sužinoti, ar jie iš toli? Iš kurio Lietuvos krašto jo svečiai?
Mieli naujos laido klausytojai, ar jūs tam žmogui, žiūrėdami į akis, pasakytumėt teisybę, kad atvažiavote iš tos Lietuvos, kur prezidentas Algirdas Brazauskas. Dabar tik vaizduotis galime, kaip išsipūstų to žmogaus akys, išgirdus teisybę. Juk nepatikėtų, pamanytų, kad iš karietos išlipę žmonės yra vaiduokliai. Žegnotų ranka, kryžiumi, o paskui skubėtų pakviesti kunigą, kad pašventintų velnių apsėstus jo namus.

- Ir vis dėlto, tai „Radijo karieta „ tai jos žmonės, tai aš su Tomu Vaisieta - liudijau džiugią naujieną. Ir man labai reikėjo, kad Tomas padainuotų dainą. Su Vidiniu muziką išmanėme ne kaip. Net nemanėme, kad dainai sukurti reikalingas kompozitorius, nes mudviejų supratimu, jai parašytas tekstas buvo puikus. Todėl nepaisant, kokia melodija prie jo bepriliptų, ji turėjusi būti nemenkesnės vertės.
Tomas neiškart suprato, ko iš jo tikiuosi, o kai suprato, jau nesikuklino.
- Kvailiu nori padaryti, Pranuci? Ar supranti, ko prašai? Net reikalauji.- Ir jau į publiką: - Nespėjau apšilti, o vežėjas jau kiša kažkokius posmus ir ragina: dainuok, Tomai, dainuok, Vaisieta !
- Prašau.
- Pirma surask ir paprašyk kompozitorių, kad muziką parašytų. Kita vertus, aš ne dainininkas.
Sulaikyti Tomą buvo vėlu, nes į eterį jau liejosi deklamuojamo teksto žodžiai. Širdį suskaudo, nes ne taip jie turėję pasirodyti viešumoje.

Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir – ne,
Lyg atmintis apie jaunystę
Galvoj girgždena karieta.

- Palauk, žmogau, - perskaitęs posmą sukluso, - Kokias nesąmones paistai? „Galvoj girgždena“? Kad ir nemažai gyvenimo matęs, bet, patikėk, vežėjau, tokios galvos dar neteko matyti.
- Na, kam taip? Štai ta galva. Tai vežėjo galva. Galiu žegnotis, kad joje tikrai girgždena. Ir niekas kitas, o būtent Radijo karieta.
Tomas nelaukė tokio atsako.
- Sakai, niekas kitas, o būtent karieta?
- Radijo karieta, Tomai. Radijo,- pasakiau tuo pačiu balsu. Ir neatrodė, kad negalėčiau dar sutirštinti balso, bet jis paskubėjo:
- Ha-ha! Jeigu „girgždena“, tai neturiu teisės nepatikėti. Dabar daug kam galvose girgždena.
Dabar man labai smagu prisiminti šį epizodą. Padėdamas Dalijos nuotrauką atgal, pasakiau:
- Ruoškis. Važiuosime. Ne laikas, Daliuk, poilsiauti - jūra akis varginti, ar pliažu ir kopomis žavėtis. Kita vertus, argi tai kopos, jeigu sulig bambos nepriaugę. Girdi? Tai ne jūra, o karieta girgždena. Galvoje. Paimk ir savo krėslą, nes matau, kad prie jo pripratusi...