Vorų ligoninė
VORŲ LIGONINĖ
Mažasis voriukas Tukas labai smalsus. Išėjęs iš namų, jis neiškenčia neužkalbinęs boružių, nepatampęs užsižiopsojusios musytės sparnelių. Knieti jam patikrinti, ar tvirti kaimynų tinklai, paerzinti baloje čiulkinį grūdančius uodus. Darbų smalsiukui tikrai netrūksta, todėl dažnai pamiršta laiku grįžti į namus. O vasara jau suka į pabaigą. Saulutė vis rečiau šypsosi, žolynai apsipila šaltomis rasomis.Tukui visa tai nepatinka, o pakeliauti dar labai norėtų. Ir sugalvoja nenuorama sukviesti visus savo draugus į paskutinę vasaros iškylą.
Susirenka būrys ištikimiausių bičiulių. Linksmai šnekučiuodami visi patraukia į miško laukymę, kur kūpso didžiausias šiame krašte skruzdėlynas. Gerokai pavargę draugužiai sudrimba aikštelės pakrašty, stebi, kaip darbuojasi darni skruzdžių šeimyna. Bet argi jaunas būdamas nusėdėsi vietoje. Ir voriukams pabosta žiopsoti į darbštuoles. Patiesia tinklus ant pagrindinio tako. Visokiais būdais į juos skruzdes darbininkes masina. Įsivilioja ir leipsta iš juoko: vikruolės skruzdėlytės jų tinkluose nevėkšlomis tampa.
O sargyba nesnaudžia. Paskelbia aliarmą. Sujuda, sukruta visas skruzdėlynas. Užverda mūšis. Lyg karštu vandeniu nuplikyti, vorai skuta namo. Bebėgdami kojas, nosis nusibrozdina, pilvelius susiraižo. Pamatę, žiauriai sužalotas savo atžalas, tėvai už galvų stveriasi, kas atsitiko klausinėja.
Sužalotų galybė. Nieko kito neveiksi. Būtina statyti ligoninę, gydytojų ieškoti. Susirenka visi sveikieji. Dieną naktį audžia tinklus, prie stipresnių stagarų tvirtina. Suboluoja baltutėlaičių lovyčių eilės.
Rugsėjo pirmąją vaikai bėga į mokyklą, išsižioję vypso į lengvai ant jų pirštukų plevenančias raštuotas antklodėles. Tai vorų slaugutės išdykėlių ligoniukų patalėlius vėdina.