Jeigu kas pasakys, girdi, per 71 savo Velykas apsivalgiau kiaušinių, tai nesiginčysiu, kad ne taip. Priežastis įtikinanti – knaisiojantis makulatūroje atsirado poreikis atidžiau pasižiūrėti į kai kuriuos savo darbus, nušluostyti dulkes ir pasiimti juos atsiminimų užrašuose. Sakoma, laimingi laiko neskaičiuoja, todėl nemanau, kad mano amžius būtų priežastimi manyti  kitaip. Svarbiausia būti laimingu, o aš būtent priklausau tokių žmonių kategorijai. Bent jau aš tuo neabejoju. Štai pavalgiau kiaušinių  ir išsitiesė rankos į „Radijo karietą“, su kuria daug kur buvęs, o dabar jau pats neatsimenu, kodėl ji taip giliai įkritusi į sielą. Gal ne tik todėl, kad nemenkai teikė džiaugsmų; nemažai ir bėdų. Pradedu tikėti, kad tokie užrašai neturėtų būti nuobodūs, nors žinau, kad viltis yra kvailių motina. Bet tai neatmeta reikalo savo septyniasdešimt pirmųjų Velykų kiaušinių persivalgymą „išdejuoti“ pagarbiausiu joms būdu.  

     (...) 1994 m. sausio 15 d. 10 val. 30 min. eteryje pasigirdo naujos radijo laidos signalas. Prieš tai gi, savaitraštis „Kalba Vilnius“ laidų programose parašė:

     „Nauja laida „Radijo karieta.“
     Keistokai atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karieta. Dar keisčiau girdėti, kai toks žmogus sako, kad esą susiruošė ieškoti žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu net tektų nuvažiuoti į amžiaus pradžia ar net giliau. Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas: „tikime ir abejojame, abejojame ir tikime“
     Ne, žmogeli! Su tokia karieta, jeigu tą širdį ir surasi - tai pamesi. Todėl dar keisčiau joje matyti aktorių Tomą Vaisietą. Manytume, patenkintas, jeigu net savo  tėvo mėgiamiausią dainą užtraukė. Bet apie tai sužinosite  įsijungę radijo imtuvus... Laidos redaktorius Pr. Karlonas, režisierė A. Meilutytė.“
     Jau negalėčiau pasakyti, ar ilgai reikėjo derėtis dėl  „Radijo karietos“. Yra išlikęs  juodraštis rašto,  adresuoto tuometiniam Nacionalinio radijo direktoriui p. Mičiuliui. Pradžioje ten taip:
     „Ryžausi Jums pasiūlyti pagalvoti apie tai, kas mane „kutena“ jau ilgoką laiką. Kaip atrodo šis sumanymas čia neaiškinsiu, tačiau suprantu, jį būtina pertvarkyti į „Radijo karietą“ Tai turėtų būti rimtas ir nenuobodus daiktas. Dabar, kai karieta tik mano galvoje, ja įsivaizduoju labai patogia žurnalistiniams  sumanymams  įgyvendinti. Sakysim, panorau pasikalbėti su Jumis, tuoj „sodinu“ į karietą  ir... aida – keliaujame. Taip galima pavežioti kiekvieną Lietuvos žmogų, nuvežti ten, kur jis ar vežikas panorės. Tai būtų laidos pašnekovų auditorija - neapibrėžta, kaip ir keliai per žmonių ir Lietuvos likimus.
     „Radijo karietoje“ galima skaityti ir rašyti, prisiminti ir susimąstyti, dainuoti ir padejuoti, o reikalui esant, net bažnyčią įnešti. Žodžiu, nėra reikalo čia aiškinti, kad tokia laidos forma teikia puikias galimybes vežėjui  organizuoti jos turinį.“
  
     Raštas didesnės apimties, prie jo dar sugrįšime. O čia tik, kaip parašyta: „Tai viena, sakyčiau, dalykinė naujos laidos  pusė “...
     Sakau, neprisimenu, kaip ilgai reikėjo varstyti direktoriaus kabineto duris, bet tų metų sausio viduryje buvo išgirsta:
     - Dėkui, kad išgirdote  šį šaukinį
     Tai naujos radijo laikos šaukinys. Ir čia reikia pasakyti, kad ginčų dėl jos atsiradimo  nebuvo. „Ponai, jeigu Jūs tikite savo karieta, tai, prašom- važiuokite“ Taip tiesiai šviesiai buvo pasakyta.
     O ką reiškia, „jeigu tikite“?
     Mūsų atveju šis tikėjimas ne visai įprastas. Todėl štai ir jums klausimas:
     - Ar tikite, kad įmanoma pagaminti  karietą, kuria žmogus galėtų pakeliauti  po  praėjusius laikus. Sakysime, pasikinkei žirgą ar kokią kumelaitę ir važiuoji iki  šimtmečio  pradžios .O gal net toliau. Ar tikite?“
     Gal ir kvaila, bet man šis klausimas rūpi ir dabar, jau praėjus šešiolikai metų.
     Iš tiesų, ar tikite?