Tryliktas skyrius
„Velniai rautų, nesąmonė kažkokia, – svarstė Astas vos ne bėgte bėgdamas gatve. – Mirė... Kaip tai mirė? Kodėl? Ingri mirė... Briedas... Durnystė... Kodėl Ingri galėjo numirti?“
Jo ausyse tebeskambėjo Ingridos broliu prisistačiusio žmogaus žodžiai:
– Nėra. Ji mirė...
Ta pati, pažystama gatvė, tas pats parkas, namas, laiptinė, pagaliau, net buto durys tos pačios – tik nušiurusios, nugraibytos nešvariomis rankomis ir netekę pirmykščio iškilmingumo. Astas spūstelėjo durų rankeną ir jos atsidarė. Atsivėrusioje tamsoje jis nieko negalėjo įžiūrėti. Staiga Astas plačiai atidarė duris ir drąsiai įėjo į vidų.
– Sveiki! – jis garsiai pasisveikino su tuštuma ir pats krūptelėjo išgirdęs šaižiai nuskambėjusį savo balsą. – Ar čia kas nors yra?
Tas pats prieškambaris, tas pats butas, kuriame daugybę kartų lankėsi Astas ir kuris pasitarnavo paskutiniuoju prieglobsčiu prieš jam pasprunkant nuo draugų-išdavikų. Tik dabar viskas atrodė labai pasikeitęs. Kaip žmogus, kuris per tiek metų paliegsta nuo ligos, nuo sunkios gyvenimo naštos, prabangus Ingridos būstas atrodė nepaprastai susenęs. Į nosį trenkė suplėkęs, pradvisęs oras, kuriame deguonį pakeitė alkoholio ir pigių cigarečių dvokas.
Girgždėdamos prasivėrė kambario durys ir pro užtrauktas užuolaidas prasismelkusios šviesos spinduliuose, kaip vaiduoklis, pasirodė sausokas, dar nesenas, bet jau spėjęs žilstelėti, susivėlęs ir kelias dienas nesiskutęs vyras. Jis atrodė kaip buto priedas: toks pat sukrypęs, anksčiau laiko susenęs ir svyruojantis kaip vėjo taršomas paliegęs medis.
– Ir kas tu toks? – Pasigirdo užkimęs, prarūkytas vyro balsas, kuris neleido suabejoti jį esant neblaiviu.
– Klausyk, gal arielkos1 atsinešei? – Berods, šiuo momentu tai labiausiai jį domino.
Neprataręs nė žodžio, Astas žengė prie jo, truputėlį grubokai atstūmė į šoną ir įėjo į kambarį.
– Ė-ė-ė! Ką, labai kietas? – Namų šeimininkas bandė prieštarauti tokiam svečio elgesiui, tačiau tai suskambo gan juokingai. – Čia mano chata... Ko tau reikia? Eik velniop!..
– Čia aš skambinau, – pagaliau, lyg tarp kitko, atsigręžęs paaiškino Astas. Jis sustojo kambario viduryje ir žvalgėsi aplinkui.
Baldų beveik nebebuvo. Tik lova, ta pati Ingridos lova, puošni ir visuomet viliojanti, dabar stovėjo lyg išniekinta. Ant jos voliojosi sujaukta, seniai neplauta, kadaise buvusi balta, o dabar visai praradusi spalvą patalinė. Užverstas tuščiais pigaus vyno buteliais ir neplautais indais, žurnalinis staliukas skendo po krūvomis nuorūkų. Pora kėdžių apkarstytų drabužiais...
Astas priėjo prie lango ir atitraukė užuolaidas – išblukusias, suplyšusias, pilnas dulkių, bet irgi tas pačias – Ingridos užuolaidas. Pro staiga pravertas balkono duris į kambarį plūstelėjo gaivaus oro gūsis. Jis maišėsi su kambario tvaiku ir bent dalinai stūmė jį lauk, leidęs laisviau atsikvėpti.
Užsirūkęs, lyg būdamas šių namų šeimininku, Astas patraukė kėdę į kambario vidurį, atsisėdo ant jos ir neištaręs nė žodžio, dar kartą nuo galvos iki kojų nužvelgė pusgirtį, sutrikusį dėl tokio nemandagiai keisto svečio vizito, tikrąjį šeimininką. Iš kelnių išsipešę kažkuo aplaistyti, nežinia kokios spalvos marškiniai karojo ant aiškiai jiems per siaurų pečių. Viena jo koja buvo basa, kita apauta ryškiai raudona kojine. Šis komiškas vaizdas Astą privertė nusišypsoti ir jis pratarė:
– Nagi!? Aš Astas. O tu?
– Voldis, – prisistatė namų šeimininkas. Jis sužagsėjo, keistai viauktelėjo ir iškart pasitaisė: – Tiksliau pasakius – Voldemaras. – Ir jau visai įsidrąsinęs, jis priėjo prie Asto ir papra-šė: – Klausyk, palik pakūryti2... Kancarai3 pasibaigė...
Astas išsitraukė iš kišenės pakelį „Marlboro“, numetė jį ant prišniaukšto staliuko ir kurį laiką stebėjo kaip naujasis jo pažystamas virpančiais pirštais stengėsi prisidegti cigaretę.
– Tai ką, Voldi, visai prasigėrei? – pagaliau paklausė Astas. Jo balsas suskambo rūsčiai, grūmojančiai, teisiančiai. – Kurio tu velnio prasigėrei, a? Ko tau trūko?
Šis svečio tonas pasiekė tikslą ir baigęs išmušti iš vėžių, privertė Voldemarą teisintis:
                      – Ką tu, ką tu... Aš tik porą dienelių užtempiau... Biškutį padauginau...
Astui darėsi bjauru ir juokinga klausytis vaikiškų suaugusio vyro pasiteisinimų.
– Nusiramink, aš ne iš mentūros4, nelaižyk man šiknos. – Jis pabandė nutraukti padrikus atsiprašinėjimus, tačiau nutilo, numojo ranka ir nusprendė iškart eiti prie reikalo: – Telefonu sakei esąs Ingridos brolis? – Į Voldemarą susmigo negailestingas, tiriantis ir tuo pat metu klausiantis žvilgsnis.
– Aha, – garsiai, tačiau staiga pasikeitusiu, prasiblaiviusiu balsu atsakė Voldemaras. Matėsi, kad ši tema jam nėra maloni, o gal net skaudi ir neatsižvelgiant į kritusio žmogaus gyvenimo būdą, kol kas nepraradusi prasmės.
– Kada ji mirė? Kodėl? – Asto žvilgsnis nepasitraukė nuo Voldemaro. Anaiptol, jis smigo vis gilyn ir gilyn, ir jau naršė jo smegenyse, širdyje, sieloje. Tarytum paveiktas šio žvilgsnio magiškumo, Voldemaras žengtelėjo keletą žingsnių atatupstas ir klestelėjo ant sujauktos, paniekintos Ingridos lovos. – Nagi! – Astas stengėsi pagreitinti atsakymą, tačiau jo balsas vis tik virptelėjo iš susijaudinimo.
Gana nervingai užsitraukęs dūmo, Voldemaras numetė nebaigtą rūkyti cigaretę tiesiog ant grindų, tarytum įširdęs ją sutrypė ir staiga kilstelėjęs galvą, vėl išdrįso pažvelgti į nežinia ką žadantį svečią.
– Kas tu toks, velniai rautų? – Iš pradžių pasirodęs išsigandusiu, staiga Voldemaras pasikeitė ir nebesiruošė atsakinėti į įsibrovėlio klausimus. Jame suveikė gynybos instinktas. – Jau sakiau, čia mano chata, aš čia gyvenu... Eik velniop! Prie ko čia mano sesuo?..
– Aš ją labai gerai pažinojau. – Astas atskleidė dalį kortų, nes suprato, jog prieš jį nors smukęs žmogus, tačiau jam vis viena reikalingi svarūs argumentai. – Šiuose namuose buvau pakankamai dažnu ir visuomet geidžiamu svečias. Aš žinau, Voldi, tuomet tu kažkur Rusijoj tempei sroką. Jei per tuos aštuonerius metus visiškai nepragėrei savo atminties, tai turi prisiminti: šeši meteliai – plėšimai, sunkus kūno sužalojimas, pasipriešinimas mentams...
Voldemarui šie argumentai tikrai pasirodė svariais. Astas pastebėjo kaip įsitempė visi jo raumenys. Iš pradžių veidas raustelėjo, po to pamėlo. Buvo sužadinti seniai paskendę jausmai, tačiau Voldemaras niekaip negalėjo prisiminti šio žmogaus, kuris apie jo gyvenimą žinojo pakankamai daug. Staiga jis pašoko nuo lovos ir žaižaruodamas akimis kaip pulti pasirengęs tigras, garsiai išrėkė:
– Supratau! Prisiminiau! Tai tu, tu kaltas dėl jos mirties! Net laikraščiai apie tai rašė... Galų gale, man pasakojo Ingridos draugė, kad tai padarei tu... – Voldemaras vėl sunkiai klestelėjo ant lovos ir susiėmęs rankomis galvą, tęsė kaltinimus: – Po velnių, kaip galėjau pamiršti?.. Kaip tu galėjai čionai ateiti?..
Tačiau dabar nebeištvėrė Astas. Jis mylėjo Ingridą, bene vienintelę ją laikė geriausia drauge ir paliko su gailesčiu širdyje, o šis prasigėręs pašlemėkas kaltina jį, aiškina, kad jis kažkaip susijęs su jos mirtimi. Astas pašoko nuo kėdės, stvėrė Voldemarą už neužsagstytų marškinių atlapų ir kaip žaisliuką, kilstelėjo nuo lovos. Pasigirdo plyštančios medžiagos traškesys ir į visas puses pabirusių sagų dzingsėjimas.
– Neturi teisės mane kaltinti, – tiesiog Voldemarui į veidą švokštė įsiutęs Astas. Galėjai būti tikras, kad jis tuoj, tuoj šį žmogų užmuš. – Kokį briedą varai5, tu, šūdinas ožy!? Aš mylėjau ją, mylėjau, girdi, tu, susmirdęs alkaše, mylėjau!.. – Astas stumtelėjo Voldemarą ir tas, kaip pūkelis, nusileido atgal ant lovos. – Prisiekiu tau, šūde, Ingridos nepaliečiau nė piršteliu! – Iš įniršio sukąsti Asto žandikauliai atrodė tuoj, tuoj neišlaikys spaudimo ir subyrės į smulkias dalelytes.
Pagaliau sugebėjęs truputėlį susitvardyti, Astas vėl užsirūkė ir atsisėdo ant tos pačios kėdės. Viskas lyg ir grįžo į savo vietas. Tik mintys lėkė žaibo greitumu, svarstė, gretino, priiminėjo ir atmetinėjo galimas situacijas.
„Nesąmonė, nesąmonė, nesąmonė... – Astas neigė visas prielaidas, tačiau kuo aiškiau atmintyje grąžino to meto įvykius, tuo geriau ir geriau suprato, kad kažkas jam suvertė dar ir kaltę už nežinia kieno nužudytą merginą. – Tai Arnas, – pagaliau jis padarė išvadą. – Tikrai – Arnas, arba Amerikietis... O gal abu? Po velnių, koks puikus šių žaidėjų ėjimas, apie kurį sužinau tik dabar. Tik kam jie tai padarė?.. Keršijo man? Juokinga. Ne, kažkas kita...“
Astas tvirtai suspaudė kumščius ir pilnu pagiežos, bet aprimusiu balsu ištarė:
– Mes privalome išsiaiškinti tai, kas tuomet įvyko. Tai būtina, Voldi, ir tu man padėsi tai padaryti.
Nors Astas neabejojo savo teisumu, tačiau Voldemaras juo tikrai nepatikėjo ir visiškai nenorėjo kalbėtis. Jis kuitėsi po lovą ir, berods, norėjo išnykti, pasislėpti po nešvaria pataline, kažką inkštė, murmėjo, bet be abejo puikiai suprato sutikęs tvirtą žmogų, kuriam vargu ar pavyks diktuoti savo sąlygas. Voldemaras žinojo, buvo įsitikinęs, kad būtent šis žmogus kaltas dėl jo sesers mirties. Tačiau nežinia iš kur atsiradęs, dabar jis tai bandė paneigti, stengiasi nusimesti šią kaltę. Pagaliau supratęs, kad alternatyvos nėra, ir jam net neleidžiama rinktis – kalbėti ar tylėti, bet stengdamasis nepraleisti tinkamos progos, Voldemaras paklausė:
– Gal nupirksi išgerti? Baisiai džiūna burna. Vakar tikrai šiek tiek padauginau...
1 Arielka – degtinė (liaud.).
2 Pakūryti – parūkyti (liaud.).
3 Kancarai – cigaretės (liaud.).
4 Mentūra – policijos komisariatas (žarg.).
5 Briedą varai – nesąmones kalbi (žarg.).