Tamsus ilgas koridorius slidžiomis, kerpėmis apaugusiomis sienomis... Kar kar kar...Grindys pilnos aštrių akmenų ir apink kojas besiveliančių žolių... Keistai šviečiančios halogeninės lempos. Skardus isteriškas juokas kažkur tunelio gale, sunkus gyvuliškas šnopavimas... Kark ar kr...

Domas krūptelėjo ir pabudo. Širdis garsiai dunksėjo, o nugarą, kaklą ir smilkinius dengė prakaitas. Jis iš karto susivokė, jog tai buvo košmaras ir dabar jis yra saugus realybėje, savo lovoje, tačiau sapno likučiai vis dar sukosi galvoje. Būdamas dar nevisiškai pabudęs, Domas stengėsi prisiminti visas sapno detales, kaip jis jautėsi sapne, kodėl negalėjo bėgti, ar yra kada matęs panašių koridorių realybėje. Įsimintiniausias buvo tas garsas, kurį jis girdėjo prieš pabusdamas ir kuris tikriausiai jį pažadino, tarsi koks daiktas būtų atsitrenkęs į žemę. O gal kas nors iš tikrųjų nukrito jo kambaryje? Domas atsisėdo lovoje ir apsidairė.
Kažin ar jo kambarį būtų buvę galima pavadinti kambariu. Tai buvo maždaug dvidešimties metrų ilgio ir dvidešimties metrų pločio salė su keturiais dideliais langais vienoje sienoje. Pačios sienos buvo pablukusios, seniai neperdažytos, prie lubų papuoštos moliniais, senoviškais lipdiniais. Salės grindys irgi nebuvo naujos, nevisiškai švarios, Domui vaikštant nuolat girdėdavosi žingsnių aidas. Tačiau ši salė Domui puikiai tarnavo kaip studija. Pirmą kartą ją pamatęs jis suprato, jog tik čia norėtų gyventi, miegoti, tapyti, valgyti, rengti parodas. Todėl už beprotiškai didelę kainą išsinuomojęs salę penkeriems metams, Domas čia perkėlė visą savo gyvenimą. Į sienas atremti stovėjo baigti ir nebaigti paveikslai, tuščios drobės. Kai kurie paveikslai buvo uždengti paklodėmis, nes nuolatinis spoksojimas į juos trukdė Domui susikaupti tapant kitus paveikslus. Pasieniuose taip pat mėtėsi sulūžę molbertai, nešvarios paklodės, į spintą nesudėti drabužiai. Visoje studijoje vyravo chaotiška netvarka. Sienų nepuošė jokie paveikslai, nei Domo tapyti, nei kitų autorių kūriniai, nes jam patikdavo atsigauti nuo tapymo paprasčiausiai spoksant į tuščią, vienspalvę, neapkrautą sieną. Trys stalai stovintys studijoje taip pat nebuvo tvarkos karalystės. Seni, mediniai stalai, apkrauti paletėmis, įvairių ilgių ir storių teptukais, indeliais, buteliukais, įvairiais dažais, lėkštėmis ir puodeliais Domui nekėlė noro tvarkytis, nes jis viską ko jam reikėdavo sugebėdavo greitai susirasti ir labiausiai suverstame studijos kampe, be to menininkui netvarka buvo būdingas ir visų suprantamas bruožas. Į studiją Domas sugebėjo atsigabenti senovišką, raudoną sofą, tyliai burzgiantį šaldytuvą, nedidelę viryklę. Labai nenoromis sumokėjo santechnikui už kriauklės įrengimą šalia salės esančiame kambarėlyje, į kurį vedį atskiros durys, nes jame buvo tik apkalkėjęs dušas ir tualetas, o sesuo vis įkyriai aiškino, jog duše plauti teptukus yra ganėtinai kvaila. Domas neturėjo dar daugybės būtinų daiktų, pavyzdžiui lovos, tačiau išmoko be jų išsiversti, pakeisti juos, tad ir miegojimas ant čiužinio, kuris buvo padėtas ant grindų, buvo pasidaręs labai malonus. Jei būtų galėjęs jis savo studijoje būtų praleidęs visą gyvenimą, nes čia buvo viskas ką jis mėgo ir be ko negalėjo gyventi.
Salėje buvo tylu. Staiga Domui pasirodė, jog kažkas šmėkštelėjo dešiniajame studijos kampe. Gal tik pasirodė? Jis įsiklausė į tylą ir pabandė ką nors įžiūrėti kampe. Jokių garsų, jokio pavidalo. Domas buvo benusiraminąs, bet po kelių sekundžių vėl išgirdo keistą garsą.Tarsi kas būtų ne ėjęs,o lėtai slinkęs salės grindimis... Garsas buvo tylus, vos girdimas, bet slegiantis, kraupus. Galbūt kaimynai viršuje ką nors valkioja grindimis, gal vamzdžiais tekėdamas vanduo skleidžia tą garsą? Domas bandė save raminti įvairiais paaiškinimais, bet šliaužimas buvo per daug aiškus, kad galėtų vykti kur nors už studijos ribų. Tada viskas nutilo. Kambaryje buvo tamsu ir tylu lyg po žeme. Domas piktai pagalvojo apie savo seserį Moniką. Monika buvo laisva, nepriklausoma, savarankiška ir tiesiog išprotėjusi dėl juodos spalvos. Juodi batai, nagai, sijonai, lūpos, plaukai, net kėdes savo bute buvo pavertusi juodos spalvos kūriniais. Ir štai brangiosios sesutės dovana įkurtuvių studijoje proga – juodos, sunkios, Domas net nežinojo iš kokios medžiagos pagamintos, užuolaidos. Iš kur jas Monika išraukė, jis net negalėjo sugalvoti, nes jos buvo, jo akimis žiūrint, tiesiog dideli, sunkūs, medžiagos lopai. Per įkurtuvių vakarėlį Monika pati užsilipusi ant kėdės jas gerą valandą kabino ant karnizų. Užuolaidos salei teikė mistiškumo, tačiau buvo geroki per ilgos, jas užtraukint ir atitraukiant vilkdavosi grindimis. Net ir dieną jas užtraukus, kambaryje pasidarydavo tamsu lyg lauke būtų naktis, daiktus įžiūrėti būdavo sunku, matydavosi tik jų kontūrai.
Domas vis dar sėdėdamas lovoje bandė ką nors įžiūrėti, tačiau storomis užuolaidomis dengti langai neleido šviesai iš gatvės prasiskverbti į kambarį, todėl jis galėjo tik įsivaizduoti kur yra daiktai.Tamsa kambaryje pasidarė tiršta ir sunki, tarsi smala, atrodė, jo ištiesęs ranką galėsi ją pajausti, užčiuopti. Vėl kažkas sušnarėjo, tik arčiau, nebe salės kampe, kažkur viduryje. Domas sudrebėjo. Negi kambaryje yra dar kas nors? Norint uždegti šviesą, būtų reikėję eiti per visą salę, iki durų prie kurių buvo šviesos jungiklis. Į Domo širdį pradėjo smelktis baimė. Jis žinojo, jog tai yra kvaila, kad šlamėti gali paprasčiausi popieriai, tačiau keistas nerimo ir panikos jausmas neleido jam atsipalaiduoti ir vėl ramiai atsigulus užmigt. Nežinia ir keisti garsai buvo per daug tikrai, kad juos ignoruotum. Vaikystėje kiekvienam teko naktį įsivaizduoti vaiduoklį neužsidarančioje spintoje, zombį sėdintį ant kėdės arba keistą moterį stovinčią prie durų, tada užsiklodavai antklode iki pat pakaušio ir įsibaiminęs užmigdavai. Tačiau ryte pasirodydavo, kad spinta neužsidaro dėl ne taip įkištos batų dėžės, joks zombis nesėdi ant kėdės, tik rūbai sumesti bet kaip naktį atrodė labai zombiškai ir kad jokia moteris prie durų nestovėjo, tai tebuvo paprasčiausias šešėlių žaismas. Tada galėdavai nusijuokti pats iš savęs ir visą pamiršti. Tačiau dabar Domas tikrai jautė, kad kažkas yra studijoje. Žmogus? Gal netyčia įskridęs paukštis? Buvo taip keista, sėdėti aklinoje tamsoje ir laukti ženklo, garso iš tos nepažįstamos, nematomos būtybės. Atrodė kvaila, klausti „ar čia kas nors yra?“ ir tikėtis atsakymo, nes galbūt studijoje nieko ir nebuvo, o jeigu ir yra ar tas bevardis padaras duotų atsakymą? Domas toliau stebeilijo į tamsą. Vieną akimirką jam pasirodė, jog tikrai kažką pastebėjo, visai arti savęs, bet po sekundės prieš jo akis vėl buvo juoda tamsa, todėl jis susimąstė ar tik tai nebus jo vaizduotės pokštai iškrėsit jam pačiam.
Jau keletą minučių nieko nesigirdėjo ir nesimatė. Domas ėmė pamažu atsipalaiduoti. Tamsa tarsi palengvėjo, jo kvėpavimas darėsi lygesnis. Gal viso to nebuvo? Gal tik keletas pavienių garsų iš kaimyninių butų ir keli paslaptingi daiktai kurie dieną yra visiškai paprasti? Kiek nedaug žmogui reikia, kad jis išsigąstų... Domas nurimo, atsigulė, pagalvojo kaip kvaila bijoti to ko net nematai ir užsimerkė...
Domas susirietė nuo spyrio į pilvą. Aiškiai juto batą, medžiagą, smūgį. Garsiai nuaidėjo užtaisomo pistoleto garsas. O tada šūvis... Kažkas tamsoje matė žymiai geriau už jį...

„Lietuvos rytas“ 20.. m. lapkričio 27d., šeštadienis NEPRIKLAUSOMAS ŠALIES DIENRAŠTIS... Paslaptingai savo bute nužudytas jaunas perspektyvus menininkas... Gedi artimieji, policija neranda įtariamųjų, tęsia tyrimą... „Jis buvo puikus žmogus, įdomi asmenybė, nuostabus brolis“... Kark ar kr...