nukritusi ledynmečio žvaigždė nuskendo
erdvių klegesy į šaltinį bežvelgiąs
ne medis ne paukštis ne žuvis žvynais žvilgą
ne gyvis kažin kokia keista būtybė

į gylį kur žvaigždė nuskendo
iš ten pamėklė dėbso į akis keista
iš nuostabos primerkė akis pakėlė ranką
ji neišnyko širdis dunksėjo lyg užspeista

kažkur giliai mintis dar brendo
tai ne žvaigždė ne medis ne žuvis
o tas iš vandenų lyg būt dvynys
kartojo judesį
keista būtybė juk tai jis

nepanašus į nieką žemės įvairovėj
toks vienišas mintis jau ginė mintį
aš suvokiau save mintis besvorė
pagimdė atmintį ir patį žmogų

keistai nurimęs vėl stebėjo dangų
matyt aš iš žvaigždės kuri nuskendo
ir kartėlį nurijęs sprangų
pajuto liūdesį ir ilgesį
save atradęs išsigando

gal ilgesys ir liūdesys iš tos žvaigždės
kuri ir vėl virpėjo beribiam toly
kas aš kas aš be perstojo kartojo
iš baimės gūžėsi erdvės šios jo negirdės
neįgalus save suprasti
sakyki ko paklausiu
aš vienas kur rasiu kitą tokį
dvejonė gimdo kančią karčią

mintis užgimusi rimties neteikė
pakėlęs akmenį į žvaigždę nusitaikė
bet pastanga bergždžia akmuo ant žemės krito
dangus išraudo brėško rytas

pranyko žvaigždės ir blyškus mėnulis
bet neatlėgo dar sykį pažvelgė mintis užgulė
išvydo vėl tą keistą sutvėrimą
kas aš kas aš šita mintis kankina

bus atrastys bus skaudūs praradimai
bet kas aš toks vis amžiais klausiu
jau rodos aišku bet vis tie paiki žaidimai
liūdesio ir ilgesio pilna kaliausė

kaskart vis klaus ir klaus
gimdytojas minties esu atradęs savo aš
iš kur mintis išsprūdo iš tuštumos manos
kurios be galo daug mintis man atmintį išaus

ledynmečio žvaigždė nekrito ir neskendo
šaltinio veidrodis ir tas turbūt išsigalvotas
bet klausimas kas aš subrendo
galbūt iš žvaigždės liepsnos ir žemės dulkių
vandens ir oro suklijuotas

o gal iš tikro viskas paprasčiau
aš blizgantis žvynais išsiropščiau iš vandenų
bet mintį visgi aš iš tos žvaigždelės išskaičiau
ir žodį aš sudėjau iš besikryžiuojančių žaibų

baigės šalčio gūsiai iš piktos šiaurės
o vandenys krantus palikę išsiliejo
o pušys verkia kvepiančiu gelsvu skysčiu
po vandeniu giliai kol kūnai sudūlėjo

tas dylantis dangaus skliaute vaiduoklis
gamta užmiega po skranda iš dangiškų pūkų
atgimsta ji pirma melsva akim žibuoklės
kas aš kas aš be atsako klegesys erdvių
vien gegužė lemties balsu ku kū ....

kol klausimo kankinančio nebuvo
kalta kalta ledynmečio žvaigždė
kas aš kas aš lemtis keista man kliuvo
tokia trumpa tokia keista ir vieniša
net nepaliekanti brydės

bet kitas tas iš veidrodžio šaltinio
juk ranką priešingą pakėlė
puses sutrikęs erdvėje sumaišė
tai kas gi jis o gal ne aš
mintis ir vėl sugėlė