Nykštukas ir pelė
Perkūnija siautėja. Besikryžiuojantiems žaibams medžiai iš baimės prie žemės lenkias... Lietaus peiliai skroste orą skrodžia, bet galiausiai atbukę ant didelio akmens ištykšta. Eina senutė. Jos plaukai žili vėjy plaikstos- ten viešpatauja jau žiema. Iškėlusi aukštyn gumbuotą lazdą, ji užmerkia akis ir sumurma kažką. Maldą? Prakeiksmą? Nesvarbu, ką, bet liaunasi perkūnija. Debesyse pasirodo būtybė raguota (Dievas? velnias?), tačiau iš savo smiliaus nago sugeba išlakdinti kibirkštį tiktai. O ši staiga pavirsta mažu žmogeliuku, vos piršto dydžio, kuris, žemę pasiekęs, neria strykčiodamas į pelyno prisiėdusios ir nuo to apsvaigusios pelės urvą. Piktoji ar geroji tai dvasia, apsivilkusi mėlynu švarkeliu ir žvilgančiom akim juodom? Mieganti urvo kampe pelė pabunda, pamato mažąjį nykštuką, bet nelaukto svečio neveja lauk. Ar ji išsigando jo liūdnų akių, ar jis ją sužavėjo kuo nors, kas tik jai vienai žinoma ir suprantama? Atsakymai į šiuos klausimus neatsakyti lieka. Tai galų gale ir nesvarbu, nes jie abu pasiliko gyventi kartu...