Teatriniai prožektoriai išrėžia scenos gilumoj klūpantį Tave. Senoj fotografijoj pilkai juodi tonai. O mano suknelė buvo raudona, rausva prijuostėlė, vyšninis paltas ir mėlynos didelės akys. Bet tikrosios spalvos liko užrakintos. Atsimenu kaip šokom scenoj prieš pakylant uždangai. Paskui visi sustojo į savas vietas. Spektaklis prasidėjo. Dabar aš stoviu žodžio neištardama. Ir man kažkur tarp sielos ir širdies taip giedra. Juk aš nuskendau kartu su Tavim. Tai kas grąžino mus atgal gyventi? Mane kraujuoti, žinant, kad Tau nerūpi, kad Tu dar negali mokėti prisiminti...