Kai viskas rimo, ruošės poilsiui nakties,
Aukštai aukštai viršūnės eglių sulingavo.
Vėliau žemai, vėsa padvelkęs prie peties,
Įsuko ir mane padūkėlis į glėbį savo.

Na nesislėpk, tave iš tolo pažinau,
Nors ir puošiesi draikalais lietaus pernykščio,
Tu vis toks pat, vėjavaikis, matau,
Metus basteis kažkur ir dar – vėluoji grįžti.

Matei ką, ar kraštus lankei kokius – man nežinoti,
O taip norėjosi anksčiau kartu pakilti,
Tave, laisvūną, rankomis jaunystės pažaboti,
Saldumą laisvės pojūčio savy pažinti.

Pavasarini vėjau, nerimstantis lankų žalių bičiuli,
Greičiau man dovanas savas paberki,
Tegul melsvų žibuoklių akys saulėn tiesiai žiūri
Ir baltas vyšnios žiedas bitėms atsimerkia.

Gerai, kad tu grįžai, o aš – tavęs sulaukiau.
Dar vieną puslapį gražiausią sau atversiu –
Jame pavasarinis vėjas skristi šaukia
Ir šauksmą jo, lyg vyną, godžiai gersiu.