liūdno atokvėpio tylos ramsto šešėlius
džiaugsmą saulė skandino sugrįžus
anturijos žiedas skleidė kvapą be saiko
triukšmas pakvipo pavasario syvais

sijojo metus tuščio butelio korka
galybėn dienų suliepsnojusių vakar
paspyriau žvangantį norą prabilti
nutilau urbos oro pertekęs

suskaldytos akys glamžė verpetą
audrų išnešiotą tylų ilgesin
klavišą nuspaudė moteris barakuda
dvikoję būtybę įvertus suktin

ir sukasi sukasi noras į alkį
skeveldrom akių ir žvangėjimu laimės
trinkteli lėkštės sugėrusios prasmę
tik tau nuskabėjo naktinis vitražas

tylinčios natos skęsta į aistrą
moteris mano sielą išgėrė