Į gyvenimą liūdną ir sopantį,                            
Pro jo uždangą juodą ir akliną
Jis ateina palaidoti nuodėmę
Pagimdytą, augintą, bet – svetimą.

Jis ateina ir lauktas, ir kviečiamas
Sunaikinti to tvinksinčio skaudulio,
Ir pabyra išlaisvintos ašaros
Iš krūtinės išplėšdamos graudulį.

Akyse – aiškiaregiškos tolumos,                  
Širdyje – gimsta jausmas palaimintas.
Virpa lūpos tik maldą kartodamos:
Neišeik, liksiu dvasiškai alkanas.